Žiemai atėjus, atrodo, paukščiai prityla, bet tik ne profesionaliems paukščių stebėtojams, kurie jų atranda bet kokiais metų laikais. O jų ir yra. Palangiškiai puikiai žino, kur būriuojasi gausiausi ančių būriai, kaip prisivilioti zylutes, o ornitologas Algimantas Petraitis papasakojo, kad ir žiemą galima išgirsti paukščių giesmių.

Su A. Petraičiu kalbėjomės apie paukščių elgsenos pokyčius, kai jie pradeda gyventi arčiau žmonių, žiemą maitinamus sparnuočius ir kitus įdomius jo pastebėjimus.

Dėmesį patraukę balandžiai

A. Petraitis gamtą nagrinėja jau seniai, nuo vaikystės, tad savaime taip susiklostė, jog jis šį gyvenimo darbą tęsė nepaliaujamai. Paukščių migracijos stebėjimas prasidėjo tuomet, kai jis, penkto kurso studentas, susipažino su profesoriumi ornitologu Antanu Vaitkevičium, kuris šią veiklą buvo įvaldęs.

„Pradžioje stebėjau paukščius iš Ventės rago bokštelio, paskui prie Atmatos upės vieną ar du sezonus, taip pat Kaliningrado srityje. Taip mano odisėja pajūryje nuo mokslinio darbo apie paukščių stebėjimą ir prasidėjo“, – pasakojo ornitologas.

Jo nuomone, pajūryje vieni įdomesnių paukščių yra balandžiai keršuliai.

„Jie gyvena miškuose, bet įdomu tai, kad jie prieš keliasdešimt metų Vakarų Europoje jau pradėjo perėti arčiau žmonių, parkuose, soduose. Pasikeitė jų elgsenos stereotipas. Miškuose jie yra baikštūs, peri medžiuose, lizdą daro labai paprastą, iš apačios net persišviečia“, – apie dėmesį patraukusius paukščius pasakojo pašnekovas.

Keršulis – šeimos paukštis, kuris nuo ulduko skiriasi balta dėme priekiniame sparno krašte. Keršulis yra didžiausias iš karvelių. Patino ir patelės galva bei kaklas melsvai pilki. Kaklo šonai ir užpakalinė pusė žalio bei purpurinio atspalvio. Krūtinė violetiškai rausva. Kaklo šonuose ir sparnų priekyje yra po didelę baltą dėmę. Uodegos gale plati tamsi juosta. Snapas geltonas, tik pamatinė dalis raudona. Kojos violetiškai raudonos. Rainelė šviesiai geltona.

Jauniklių krūtinė rusvo atspalvio, kaklas be baltų dėmių ir be metalo atspalvio. Tik išsiritę jaunikliai apaugę retais, plaukus primenančiais gelsvais pūkais, oda melsvai pilka. Snapas juodas, viršūnė gelsva.

Pasak jo, nieko keisto, jog keičiasi paukščių elgsena, juk keičiasi ir pati gamta. Ypač tai buvo galima pastebėti šiemet, kai ilgai buvo karšta, vyravo sausra.

Beje, pašnekovas papasakojo pastebėjęs ir kitos rūšies balandžius. Pro jo akį nepraslysta nei vienas sparnuotis. Įdomu tai, kad paukščiai, kurie yra atklydę iš svetur, yra sėslūs. Jie neišskrenda, kaip kiti paukščiai.

Žiemą palesinti ar ne?

Atėjus žiemai visuomet žmonės sulaukia dvejopų raginimų – vieni sako, kad reikia maitinti paukščius, kiti – ne. Tad teiravomės ornitologo, kaip reiktų daryti ir kieno klausyti.

„Mes jau daug metų stebime, kaip pas mus žiemoja didžiosios antys. Jos pripratusios čia gyventi. Žmonės galbūt žino, kad nereikia lesinti tų laukinių paukščių, bet, žinot, ateina su vaikais, kurie taip nori palesinti. Manau, kad čia nieko blogo, juolab, kad dabar klimatas nebėra toks šaltas. Svarbiausia paukščiams, kad vanduo nebūtų užšalęs, o jeigu šaltukas paspaudžia, jie persikelia į kitą vietą. Bet negalima sakyti, kad paukščiai tik ir laukia, kol kas ką atneš. Jie maitinasi ir natūraliai, įvairiais vėžiagyviais, skabo žolytę. Maisto nepritrūksta“, – pasidalino savo pastebėjimais ornitologas.

Pašnekovas papasakojo, jog Palangoje aptikęs antį albinosę. „Nors tokių paukščių antys neišskiria, jie poruojasi su antimis, kurios yra įprastos spalvos, tačiau visgi albinosai laikosi atokiau“, – atskleidė A. Petraitis.

Paukščių stebėjimas yra nuolatinis darbas. Pašnekovas prisipažino, jog šioje veikloje nėra išeiginių, tačiau jam tai suteikia malonumo.

„Gal kai kuriems toks didelis susidomėjimas paukščiais atrodo ir keistas, tačiau kai kurie pamatę, jog stebiu, fotografuoju paukščius, prieina, pasiteirauja, kas atrodo įdomu. Smagu žmonėms papasakoti“, – sakė ornitologas.

Palangiškiams, žinoma, įprasti paukščiai yra kirai bei žuvėdros, kuriuos kai kurie painioja. Tačiau žinant šių paukščių skirtumus, supainioti jau būtų sunku.

„Skrisdamos žuvėdros snapelį laiko nuleistą žemyn, o kirai laiko tiesiai. Stambiausia žuvėdra yra vadinamoji plėšrioji, su raudonu snapu, raudonom kojom ir gergždžiančiu balsu. Jos pas mus praskrenda, retkarčiais peri Nemuno deltoje. Beje, žuvėdros gali maitintis skrisdamos, joms nereikia nusileisti ir maitintis. Jos gali skristi visiškai nesiilsėdamos. Pamatė žuvytę, nėrė, prarijo ir skrenda toliau. Geriausiu lakūnu įvardijama poliarinė žuvėdra, pas mus jų esama tik pavienių atvejų“, – apie žuvėdras pasakojo palangiškis.

Kirai įprato prie duoneliavimo

Kirai išsiskiria tuo, jog jie yra urbanizuoti, gyvena šalia žmonių. Palangiškiai puikiai pažįsta šiuos savo „kaimynus“, kadangi jie peri ant daugiabučių namų stogų ir itin mėgsta knaisiotis po konteinerius, išnešiodami šiukšles po visą kiemą.

Kaip pasakojo ornitologas, pas mus gyvena rudagalviai kirai, kurie rudenį „nusimeta“ rudas kepurytes ir rudumas lieka tik galvytės šonuose. Įdomiausias kiras yra sidabrinis – stambus, gelsvu, stambiu snapu. Būtent šie ir peri ant daugiabučių namų stogų.

„Kodėl jie čia įsikūrė? Pasirodo, pasikeitė jų mitybinė elgsena. Pradėjo ieškoti maisto konteineriuose. Kartu su varnom ištraukia maišelius, prišiukšlina. Be to, daug žmonių daugiabučių kiemuose maitina kates, tad ir jie stebi, kada kas išmes ir jie puola. Įprato prie vadinamojo duoneliavimo“, – teigė A. Petraitis.

Kitas įdomus pajūrio gyventojas yra juodasis strazdas, kurį dažnas painioja su varnėnu. Juodasis strazdas yra geltonu snapeliu ir jis stripinėja, iš ko galima atskirti, kad tai ne varnėnas, kuris vaikšto. Be to, varnėno uodegytė yra trumpa. Juodasis strazdas anksti pabudęs ima giedoti.

Paukščiai atranda užuovėją arčiau namų, tad būtina visiems sutarti. Lietuvos ornitologų draugija leidžia žurnalą „Paukščiai“, kurio devizas būtent toks ir yra: būtina visiems sutarti draugiškai.

Ornitologija – nuo dviejų balandžiukų

Pats Algimantas paukščių nelinkęs laikyti namie. Jis įsitikinęs, jog žmonės gali norėti paukštelių narveliuose, kai gyvena miestuose, nėra šalia gamtos. Jis pasidžiaugė balandžių augintojais, kurių pomėgis juos priverčia itin domėtis šiais pamėgtais paukščiais, netgi išmoksta kitą kalbą, kad galėtų kuo daugiau sužinoti apie balandininkystę. Turėjęs galimybę perskaityti vieno balandininko surinktą medžiagą apie balandžius, jis stebėjosi, kiek daug žmones priverčia pasidomėti pamėgta veikla.

„Aš pats dar būdamas mokinukas buvau labai susidomėjęs balandžiais. Draugas iš Panevėžio, pats esu panevėžietis, atnešė man porą neskraidančių balandžiukų. Rudas buvo patinėlis, o melsva patelė. Aš juos užauginau. Tėvukas padarė balandinę. Paskui mes juos pradėjome treniruoti, kad parskristų atgal, bet kartą nunešėme per toli ir jie nebegrįžo. Man taip buvo gaila jų, ir ašaras liejau. Būtent dėl šių balandžių į mano gyvenimą ir atėjo ornitologija. Apskritai įdomi meilė balandžiams. Jais susižavi įvairiausi žmonės, nepaisant jų turtų ar pareigų“, – kalbėjo ornitologas A. Petraitis.

Pašnekovas pastebėjo, jog šiuolaikiniai žmonės yra labai atitolę nuo gamtos, dauguma pabėgo į miestus ir susigūžė savuose rūpesčiuose. Nebegirdi, kas aplink čiulba.

„Visame pasaulyje labai plinta ornitologinis turizmas. Specialiai būna įrengiami pažintiniai takai, stebėjimo bokšteliai. Kiekvienas stebėtojas gali iš savo bokštelio matyti paukščius. Juk dabar ir galimybės visai kitokios, kokybiški fotoaparatai, puikios nuotraukos gaunasi. Aš ir pats fotografuoju. Seniau būdavo kitokios galimybės. Dabar vis daugiau atsiranda ir paukščių stebėtojų. Vyksta žmonės į paukščių ralius, paukščių palydas. Daug yra jaunimo, o iš jų paskos paseka ir tėvai, tad važiuoja kartu. Tai yra labai smagu“, – atkreipė dėmesį palangiškis, patikinęs, jog tokia veikla jaunimui išties yra labai gera, juolab, kad šiuolaikiniame pasaulyje esama daug įtraukiančių žalingų pagundų. Gamta niekada nekenks, tik praturtins.