24 Lie, 2020

Jurga Valery. Amžinas vaikų prašymas į kurį atsakyti privalote tik jūs

„ – Patikėk manimi, Karlsonai, kad ne pyraguose laimė..

– Tu iš proto išėjai.. o kurgi dar?

– Šuniuko.. nenupirko šuniuko. (animacinis filmukas „Mažylis ir Karlsonas“)

Ką daryti, kai vaikas nori šuniuko (kačiuko, žiurkėno, žuvyčių, jūrų kiaulytės ir t.t.)? Tėvams rebusas – ar prisiims vaikas atsakomybę už augintinį?

– Į lauką išvesiu, anksčiau kelsiuosi, saugosiu, globosiu, – žada septynmetis. Bet ar tikrai tai lengva užduotis jo dar gležniems, vaikiškiems petukams? Juk gyvūnas ne vienai dienai, ne savaitei. Mažų mažiausiai tėvams reikia pasiruošti, kad šuo ar katė šalia gyvens keliolika metų. Jūsų namuose. Ir visą atsakomybės naštą turi prisiimti ne vaikas, o tėveliai. Augintinis ne daiktas, ne baldas ir ne laiškas. Jo neišsiųsi Kalėdų Seneliui paštu.

Beje, po didžiųjų švenčių miesto gatvės pasipildo naujais benamiais – vaikas norėjo, gavo, pasidžiaugė, atsibodo ir išmeta į gatvę. Po vasaros atostogų irgi pagausėja keturkojų benamių armija – baigiasi atostogos, prasideda pamokos, būreliai, draugai. Prieglaudos perpildytos, giminės ar kaimynai savo augintinių turi, tai kur dėti? „Išmetė, kaip šunį“, – byloja liaudis. Taigi, išmeta, išveža į mišką, paleidžia prie sąvartynų taip kažkada lauktą ir svajotą savo keturkojį draugą. Nors, koks tu jam draugas, jei taip elgiesi?

Vienu metu mūsų namuose dūko dvi katės, smėlyje kuitėsi šinšila ir čiauškėjo pora papūgų. Kates aš pati parsivilkau iš prieglaudų, papūgos buvo dukters aistra, o šinšilo žvitrumas suviliojo mažiausią sūnų. Namie liūdna nebuvo – kas murkia, kas čiulba, kas po kambarius kosminiu greičiu laksto.

– Pas jūs taip gyva, tikras rojus, – aikčiodavo optimistės mano draugės.

– Na, pas tave tai, kaip tvarte, – suko nosį koks skeptikas.

Ir tikrai, kartais jautiesi lyg gamtoje – gera, miela, ramu, gyva, o kartais, ypač ryte, eidamas liuobti viso žvėryno, lyg kokiam kaimo tvarte. Augintinis ne žaisliukas – privalai juo pasirūpinti, pakalbinti, paglostyti. Jis turi jaustis šeimos dalimi. Augti, subręsti, pasenti ir išeiti į amžinuosius medžioklių tolius natūraliai, savo laiku. Vaikystėje vaikų auginti gyvūnai dažnai dar lieka tėvų namuose, vaikams suaugus ir išėjus. Taip, būna, kad jaunuolis prisirišęs prie augintinio, jį pasiima, bet dažniausiai gyvūnas lieka ten, kur augo.

Ką daryti, kad augintinis netaptų našta visai šeimai? Prieš įsigyjant gyvūną – šeimoje apsitarkite ar tai visiems priimtina idėja. Išsiaiškinkite ar niekas iš šeimos narių nėra alergiškas gyvūno kailiui ar plaukui. Jei turite pažįstamų, kurie augina panašų ar tokį patį augintinį – kuo daugiau sužinokite apie priežiūrą, maitinimą, sveikatą ir t.t. Įvertinkite savo šeimos biudžetą – ar pakaks lėšų pilnavertei augintinio mitybai, priežiūros priemonėms, veterinaro paslaugoms. Ar rimčiau susirgus galėsite skirti didesnę sumą gydymui ar operacijai.

Nepamirškite, kad gyvūnai ne ilgaamžiai ir jų mirtis – didelė trauma vaikui, todėl paruoškite šeimą, kad ši žinia nebūtų skaudi, netikėta ir kad kuo mažiau sužeistų vaiko širdelę. Paruoškite gyvūnui vietą: ar tai būtų guolis šuniukui ar katei, ar akvariumas žuvytėms, ar tiesiog mažo peliuko namukas įrenkite erdvę ar teritoriją. Taip pat apžiūrėkite namų kampus bei pakampes – įsitikinkite, kad nėra netvarkingų elektros laidų, atvirų angų, išbyrėjusio tinko. Aptarkite, ką darysite vykdami atostogauti? Ar vešitės augintinį kartu, ar turėsite galimybę kažkam palikti.

Neužkraukite visos atsakomybės vienam šeimos nariui – gyvūno priežiūra bei globa pasidalinkite visi. Taip pat visi priimkite augintinio meilę ir šilumą. Tegu gyvūnas tampa šeimos nariu, jos dalimi, su visais džiaugsmais, rūpesčiais ir išgyvenimais. Šiuo metu mūsų namai pritylę. Mažoji papūgėlė, atgyvenusi dvylika metų, išskrido į amžinąją vasarą. Šinšila, sulaukusi vienuolikos, irgi nušuoliavo į amžinuosius smėlynus. Papūga Nimfa, kuriai eina dvylikti, vis dar čaižiu balsu kas rytą iš miegų kelia mano mamą, kuri su ja rado bendrą kalbą.

Katė Salomėja, kuriai tuoj bus dešimt, gyvena su manimi pajūryje, o mažoji katė Kamilė, kuriai šešeri liko su dukra Vilniuje. Jos mūsų šeimos narės. Ilgam. Juk esam atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Bent jau taip sakė Mažasis Princas. Pagarbiai, Jurga Valery

Informacijos šaltinis: lrytas.lt

https://www.lrytas.lt/

TAIP PAT SKAITYKITE:

VOKIEČIŲ MAŽŲJŲ ŠPICŲ VADA VEISLYNE ANGELO BUČINYS

MODERNUS, ŠVIESUS IR ŠIUOLAIKIŠKAS GYVŪNŲ VIEŠBUTIS PET HOUSE

ERKĖS BUNDA: PATARIMAI KAIP APSAUGOTI SAVO AUGINTINIUS NUO ERKIŲ PLATINAMŲ LIGŲ

KADA GERIAUSIA ATLIKTI STERILIZACIJĄ/KASTRACIJĄ KATEI/KATINUI? VETERINARO ATSAKYMAS!

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą