25 Bal, 2018

Vita, Katulis ir Importas

“Aš džiaugiuosi jo artumu kasdien. Jis nuolat mane priverčia atidėti neatidėliojamus darbus, sustoti ir nusišypsoti.”

Esu laiminga, kad vis dar turiu savo pirmąjį žirgą, kad labai pavargusi galiu žiūrėti į jį, klausytis ramaus prunkštimo. Jau 24 metus esame šalia ir atrodo, kad taip buvo ir bus amžinai. Sutikau šį lenktyninį ristūną Maskvos hipodrome, kai jam tebuvo 3 metai. Dirbau trenere, startavau lenktynėse. Jis buvo vienas iš daugelio man paskirtų treniruojamų žirgų. Jau tada supratau, kokioje mėsmalėje sukuosi ir kad žmonių išgalvotos taisyklės, sukurta didžiulė žirgų sporto industrija, tradicijos – viskas nukreipta prieš žirgo prigimtį. Kaip daugelis, patyręs traumą varžybų metu, Import tapo nereikalingas, jo gydymas buvo per brangus. Taigi nusipirkau jį, nes jo likimas man rūpėjo. Buvome susibičiuliavę, galvojau, kad turiu jį išgelbėti nuo negailestingo lenktynių fabriko. Išties tai jis nuo to išgelbėjo mane. Esu dėkinga visiems savo žirgams, jie nuolat mane ugdo.

Vita, Katulis ir Importas

Mano nuostabaus katino istorija primena, kad nepalankaus likimo posūkiuose mes galbūt rasime draugą ir atgavę pasitikėjimą, ramybę liausimės kovoti. Visi mano gyvūnai buvo neplanuoti. Susitikome gal atsitiktinai, gal padėti vieni kitiems. Šalia penkių mano žirgų jau gyveno ir penkios katės, todėl negalvojau, kad galiu pasirūpinti dar vienu, kad pakaks visiems maisto ir laiko. Nedidelės pajamos, darbas be atostogų regis uždarė visas galimybes prisiimti atsakomybę už dar vieną likimą. Bet širdis liko atvira… Kai niekur nepritapęs, baikštus, liūdnas katinas atkeliavo pas mane, galvojau, kad tai didžiausia jo bėda, kad reikės trupučio laiko ir senučiukai jaukūs katinėliai priims naujoką į savo būrį, padės jam priprasti prie naujos aplinkos ir manęs. Jis gedėjo netekęs savo šeimininkės, pas kurią atklydęs buvo mylimas ir saugus. Supratau jo liūdesį. Supratau ir išeinančio žmogaus nerimą, kas laukia liekančių, man tai artima. Mano didžioji baimė – kas pasirūpintų mano žirgais… Glosčiau jo šilkinį auksaspalvį kailiuką ir draugais tapome akimirksniu. Vadinu jį Katuliu, kaip ir jo šeimininkė anksčiau jį šaukdavo. Praėjo beveik metai, kol Katulis liovėsi agresyviai pulti kitus katinus, slėptis kamputyje, vos išgirdęs svetimo žmogaus balsą, kol patikėjo, kad, net būdamas toks problematiškas, jis yra mylimas. Aš džiaugiuosi jo artumu kasdien. Jis nuolat mane priverčia atidėti neatidėliojamus darbus, sustoti ir nusišypsoti. Esu jam labai dėkinga už didžiulę ramybės dovaną. Dabar aš žinau, jei galėjau taip pamilti šį katiną aš, tai kažkas pamiltų ir mano žirgus…

Vita, Katulis ir Importas

Vita, Katulis ir Importas

Vita, Katulis ir Importas

Vita, Katulis ir Importas

Vita, Katulis ir Importas

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Informacijos šaltinis: VŠĮ Gyvūnų gerovės iniciatyvos, projektas neBrisius.lt

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą