19 Kov, 2018

Vaida, Andrius ir Gastis

“Jam teko pabūti ir Vokietijoje, ir Nyderlanduose, ir Norvegijoje, ir Danijoje, apie Latviją ir Estiją jau nekalbu.”

Kai parašėte ir paprašėte parašyti apie mus, nustebau, nes apie tai, ar imti šeimos narį emigruojant kartu, ar ne, mums nebuvo absoliučiai jokio klausimo. Bet labiau pagalvojus, žmonės ir vaikus palieka dėl to, kad “nepatogu”.

Išvykome prieš beveik šešerius metus. Tuo laiku išsivežti augintinį į Skandinaviją buvo žymiai sunkiau nei dabar. Ne visi Vilniaus veterinarai tiksliai žinojo, ko iš tiesų reikalaujama, tad praktiškai kaskart nuvykę pas savo prižiūrintį veterinarą kartu skaitydavome įsakymus, įstatymus ir visą medžiagą, kad tik neturėtume jokių problemų. Pamenu, kad veterinaras net skiepų laiką rašė sekundžių tikslumu. Kai kurie net pirštus prie smilkinių sukiojo, kai sužinojo, kiek išleidome pinigų kraujo ir visiems kitiems reikalingiems tyrimams. Bet mums nebuvo nieko keisto. Reikia tai reikia.

Nesakau, kad nėra sunkumų gyvenant su augintiniu svetur. Į gimtinę visada tenka vykti keltu, tai yra žymiai brangiau nei lėktuvu. Veterinaro paslaugos bent keturgubai brangesnės nei Lietuvoje, dėl to mūsų šuo yra apdraustas ir tai piniginę patuština dar bent 50 eurų per mėnesį. Net įstatymiškai mes negalime šuns palikti vieno daugiau nei 5 valandoms, turime grįžti ir jį pavedžioti ar bent pabūti ir pabendrauti. Jei galimybių nėra, yra specialūs darželiai gyvūnams, kur tiesiog važiuodami į darbą galime jį palikti ir parvažiuodami pasiimti (įdomumo dėlei, ši paslauga kainuoja apie 200 eurų per mėnesį).

Nežinau, ar tai atsakomybė, ar begalinė meilė, bet mes niekada nesiskundžiame turėdamį Gastį. Juokingiausia, kad už mus pasiskundžia kiti. Kai kažkur keliaujame, kiti aikčioja: va, kaip jums sunku su šuniu, būtų žymiai paprasčiau, jei neturėtumėte šuns, arba tiesiog užjaučiamai pažiūri. Bet mes sprendimą priėmėme prieš 8 metus. Mes jį pasiėmėme, džiaugėmės jo buvimu, žaidimais, paguoda… Auklėjome ir mokėme gyventi su mumis, mėgstančiais ilgai pamiegoti rytais ir liepiančiais greitai atlikti savo reikalus lauke ir bėgti namo, kai prastas oras, grūdančiais į narvą automobilyje, kai sugalvojame kažkur keliauti. Hm, berašydama pagalvojau, gal mūsų šuniui reikėtų rašyti apie mus, kaip sunku yra turėti tokius šeimininkus.

Bet iš tikro su vyru pagalvojome, kad mūsų šuo ne tik emigravo su mumis, jis susidūrė su tokiais šeimininkais, kurie nuolat mėgsta keliauti. Tad jam teko pabūti ir Vokietijoje, ir Nyderlanduose, ir Norvegijoje, ir Danijoje, apie Latviją ir Estiją jau nekalbu. Ne visiems žmonėms tenka pavaikščioti gražiausiais kalnų takeliais, pasigrožėti kriokliais… Bet mes esame užtikrinti, kad Gasčiui svarbiausia būti su mumis, savo šeima. Kai paleidžiame jį nuo pasaitėlio, kartais žmonės klausia, ar nepabėgs, tai mes visada juokiamės ir sakome, kad greičiau jis bijo, kad mes nuo jo nepabėgtume.

Apskritai gyvendami Švedijoje matome, koks požiūris yra į gyvūną. Neteko matyti nė vieno šuns, pririšto prie būdos ar uždaryto voljere. Čia nėra dovanojamų šunų, nėra benamių, lauke be priežiūros lakstančių gyvūnų. Norėdami nusipirkti draugą, turėtumėte ne tik sumokėti labai didelę kainą, bet dar bent savaitę kasdien lankytis ir trumpai pažaisti su juo, kad priprastų prie naujo šeimininko.

Džiugu, kad Lietuvoje taip pat žmonės vis atsakingiau žiūri į gyvas būtybes, geriau renkasi išgelbėti nelaimėlį iš prieglaudos, nei pirkti iš neaiškių veisyklų. Norėtųsi, kad mūsų istorija įkvėptų ne tik kartu pasiimti augintinį visur, kur keliaujate patys (nes tik tada jis laimingiausias, nesvarbu, kokiame  narve keliauja), bet apskritai įsigyjant gyvūną pagalvoti, ar turite galimybę įsipareigoti bent 10 metų rūpintis, mokyti ir besąlygiškai mylėti.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.

Informacijos šaltinis: VŠĮ Gyvūnų gerovės iniciatyvos, projektas neBrisius.lt

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą