Šuo – pirmasis gyvūnas, kurį prijaukino žmogus maždaug prieš 14-15 tūkst. metų. Šuo tai vienas iš labiausiai paplitusių namų ūkyje laikomų gyvūnų žmonijos istorijoje. Prijaukintas šuo buvo naudingas ne tik žmogui, kuris jį vesdavosi į medžioklę, patikėdavo saugoti turtą ir net gyvybę, bet ir šunims, kuriems gyvenant su žmogumi buvo lengviau pramisti. Pamažu šuo tapo ir žmogaus draugu.

Daug skirtingų veislių atsirado todėl, kad skirtingose pasaulio vietose buvo prijaukinami kitokie šunys. Štai kodėl vienos veislės šuo dažnai labai skiriasi nuo kito. Būtent tai ir lėmė ūgio, spalvos, kailio struktūros, kūno sudėjimo ir kitus pagrindinius skirtumus ir tokią veislių įvairovę. Kryptingas šunų veisimas išpopuliarėjo 19-ojo amžiaus viduryje. Šiandien pasaulyje yra daugiau nei 400 skirtingų šunų veislių.

Lietuvoje šuo atsirado iškart po ledynmečio, o šiuo metu pasaulyje yra apie 400 milijonų šunų. Iš istorijos žinome, kad šunys po pasaulį plito labai greitai. Juos laivais iš kitų šalių parsiplukdydavo pirkliai, kariai ar jūreiviai, parsigabendavo po kryžiaus žygių.

Senovės Egipte mirus šuniui jo gedėdavo ne mažiau nei žmogaus, balzamuodavo ir laidodavo kapinėse. Įvairiose kultūrose šuo buvo labai vertinamas. Už jo vagystę grėsdavo ne tik didžiulės baudos, bet net ir mirties bausmė.

Viduramžiais išpopuliarėjo medžioklė drauge su šunimi, kuri buvo net prestižo reikalas. Kadangi šuo medžioklės metu neretai būdavo sužeidžiamas atsirado poreikis gydyklom. 12-ame amžiuje išpopuliarėjo šunų kovos ir pjudymas, kurios vėliau buvo uždraustos. Renesanso laikotarpiu šuo buvo aristokratų palydovas ir numylėtinis. Pirmoji pasaulyje šunų paroda įvyko 1859-aisiais metais Anglijoje.

Šiandien šuo dažniausiai laikomas, kaip naminis gyvūnas, kompanionas, nors vis dar puikiai atlieka ir kitas savo funkcijas: gano gyvulius, atlieka tarnybą, padeda akliesiems ir pan. Taip pat per amžius šuo liko ištikimybės simboliu.