Šunų uodegų ir ausų trumpinimas: draudžiame, bet nebaudžiame?
27 Lap, 2019

Šunų uodegų ir ausų trumpinimas: draudžiame, bet nebaudžiame?

Tai turbūt viena tų temų, apie kurias kalbėti nėra nei patogu, nei madinga. Tema, ant kurios paslysta net ir, atrodytų, didžiai sąmoningi ir gyvūnų gerove tinkamai besirūpinantys tam tikrų veislių veisėjai.

Nors Lietuvoje gyvūnų ausų ir uodegų kosmetinis trumpinimas draudžiamas jau ne pirmus metus, vis dėlto pakanka pavartyti skelbimų puslapius, pasižvalgyti po parodas ar tiesiog apsidairyti gatvėje, kad įsitikintumėte – seni stereotipai kur kas gajesni nei biurokratiškai lėtai iš Europos Sąjungos perimami draudimai: 1987-ųjų Europos konvenciją dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos LR Seimas ratifikavo dar 2004 metais, o naujasis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, jau konkrečiai apibrėžiantis ir paskirstantis valstybės institucijų ir savivaldybių kompetenciją užtikrinant gyvūnų gerovę bei apsaugą, ėmė veikti tik nuo 2013-tųjų.

Kodėl veisėjai, šunų savininkai pažeidinėja įstatymus? Labai paprasta sakyti, kad žmonės ieško tos nelegalios paslaugos, nes „jiems gražu“. Nes jie tamsūs, niekaip neatsikratantys barbariškų stereotipų ir nesuvokiantys, kokią žalą daro savo gyvūnui. O kaipgi profesionalių kinologų ir veisėjų atsakomybė? Juk tai mes, dalyvaujantieji parodose, mes, savo kinologų klubų logotipuose vaizduodami šunis karpytomis ausimis ir uodegomis, formuojame tuos stereotipus ir tą „grožio“ suvokimą.

Netikite? O kaip jums šis Lietuvos Kinologų Draugijos šviežiausias vienos prestižiškiausių metų parodų skelbimas? Apie visa tai pasikalbėti nusprendžiau iš kelių pusių ir nuomonės paklausiau įvairių žmonių – nuo „trumpinamas“ veisles veisiančių veisėjų, iki šunų eksterjero parodų teisėjų, veterinarų ir gyvūnų gerove besirūpinančių visuomeninių organizacijų atstovų. Ir štai ką jie man papasakojo.

Profesionalo požiūris: auklėkime klientą

LSMU universiteto dėstytojas, LKD eksterjero teisėjų kolegijos sekretorius, praktikuojantis veterinarijos gydytojas ir veisėjas – visa tai apie Vytautą Baranauską, žmogų, kuris gali įvertinti esamą situaciją iš visų įmanomų pusių: ir kaip mokslinės bendruomenės atstovas, ir kaip veterinarijos gydytojas, ir kaip parodų teisėjas, ir, galų gale, kaip veisėjas (tai, kad Vytauto puoselėjamai šibų veislei uodegų-ausų trumpinimo problema nėra aktuali, tik suteikia jam dar daugiau nešališkumo kalbėti šia tema).

– Vytautai, Lietuvos šunų parodose lankotės labai aktyviai, todėl tikrai negalite nepastebėti, kad nepaisant jau kuris laikas Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, veikiančio įstatymo, draudžiančio kosmetiniais sumetimais šunims trumpinti ausis ir uodegas, „apkarpyti“ šunys vis dar puikuojasi parodų ringuose ir net neretai lipa ant nugalėtojų pakylos.

– Na taip, žinoma, kad matau – ir dalyvius, ir nugalėtojus, kai kurie jų – aktyvūs ir gan žinomi Lietuvos veisėjai. Lietuvos parodose daroma išimtis šunims, atvykusiems iš šalių, kuriose ausų, uodegų kirpimas yra leidžiamas – toks gyvūnas parodoje dalyvauti gali. Tačiau tai nėra universali taisyklė: tarkime, Danijoje, kitose Skandinavijos šalyse draudžiama rodyti visus gyvūnus kirptomis ausimis ar uodegomis, nesvarbu, iš kokios šalies jie bebūtų. Jei tokios taisyklės būtų įvestos pas mus, atkristų gan nemaža dalis dalyvių ir, akivaizdu, kinologų sąjunga to daryti nenori. Kita vertus, daug ieškoti nereikia, kad parodoje pamatytum Lietuvoje gimusių jaunų šunų karpytomis ausimis-uodegomis. O jeigu jų yra, vadinasi, veisėjai ar šuniukų savininkai kažkokiu būdu draudimus apeina. Nors teisiškai vienintelis legalus būdas atsivesti į parodą tokį gyvūną – pateikti veterinaro pažymą, kad gyvūnui uodega (paprastai tai taikoma jai) buvo patrumpina dėl traumos.

– Kokia bauda gresia veterinarui, atliekančiam tokias draudžiamas procedūras?

– Griežčiausia bauda – licencijos atėmimas. Man asmeniškai neteko girdėti apie nei vieną gydytoją, kuris būtų nubaustas už būtent tokį prasižengimą – atliekamas draudžiamas uodegų-ausų trumpinimo operacijas. Kita vertus, tai ir nėra labai paplitusi praktika: jaunosios kartos gydytojai elementariai net neturėtų priemonių, skirtų šioms procedūroms atlikti. Sakyčiau, kad jei kas ir atlieka šias nelegalias operacijas, tai turėtų būti vyresnės kartos gydytojai, kurie turi išlikusius tiek instrumentus, tiek tam reikalingus įgūdžius ir žinias. Užklupti taip nelegaliai dirbantį veterinarą ir įrodyti jį darius tokias operacijas, būtų gana sudėtinga – nebent kažkas kažką įskųstų, bet akivaizdu, kad tas, kuris atveda žaloti savo gyvūną, pats neis ir neskųs.

– Turiu tau veterinarinį klausimą: uodegų trumpinimo šalininkai aistringai tvirtina, neva pirmomis gyvenimo dienomis šuniukai nejaučia skausmo, todėl uodegos šalinimas tuo metu nėra skausmingas. Kaip tu vertini tokį argumentą?

– Su tokiu teiginiu niekaip nenoriu sutikti. Gimęs šuniukas turi išvystytą nervų sistemą ir ką jau ką, bet skausmą tikrai jaučiai: pamėginkite įkirpti nagą, ir jis pyptels. O juk uodega – tai stuburo dalis, į kurią eina stuburo smegenys, tad tai net labai skausminga! Tad toks pasakymas kad „nejaučia skausmo“ yra absurdiškas, o tokios procedūros – nehumaniškos. Tų mitų, pateisinančių barbariškas operacijas, prikurta daugybė: pavyzdžiui, neva kai kurių veislių šunys – pavyzdžiui, dobermanai, bokseriai – masiškai susižaloja savo ilgas uodegas namuose, prisispausdami tarpduryje, tvodami į stalą, nes esą yra labai emocingi, ir dėl šių traumų patiria didelį skausmą, tad esą nukirpdami uodegą šeimininkai padeda išvengti to skausmo. Aš pats realiai neatsimenu nei vieno atvejo, kad į mūsų klinikas būtų atvestas bent vienas šių veislių šuo tokiu būdu sutraumuota uodega.

– Ausų trumpinimo šalininkai sako, kad tokias ausis patogiau prižiūrėti – ką pasakytum apie šį argumentą?

– Visiškas absurdas. Esu girdėjęs šunų savininkų teorijas, neva į stačias ausis pučia vėjas ir dėl to kyla uždegimai, o nulėpusios ausys prasčiau vėdinasi – ir dėl to taip pat kyla uždegimai. Tačiau tai visiška netiesa – uždegimai kyla dėl visai kitų priežasčių: infekcinių ligų, parazitų arba, pačios dažniausios priežasties – alergijos. Ir teigti, kad nukirpus ausis uždegimų nebekils – niekaip negalima.

– O kiek tau atrodo pagrįstas veisėjų argumentas, kad gyvūnai karpytomis ausimis-uodegomis laimi parodose dažniau nei nekarpyti?

– Kaip teisėjas nenorėčiau su tuo sutikti. Tačiau yra ir kita reikalo pusė: Lietuvoje tikrai nemaža dalis atvykstančių teisėjų yra iš Rusijos, Baltarusijos ir kitų ne ES šalių, kuriose dalyvauja praktiškai vien „karpyti“ šunys. Tikėtina, kad teisėjui, nuolat vertinančiam būtent tokius šunis, estetiškai toks vaizdas yra labiau priimtinas ir kad toks teisėjas aukštesnes vietas skirs „karpytam“ šuniui.

– Tačiau teisėjai iš Vakarų Europos, atvirkščiai, yra gerokai atpratę nuo tokių vaizdų ir neretai kraipydami galvas klausia: kaip gali būti, kad ES šalyje leidžiama tokius šunis rodyti parodoje?

– Kiek pačiam teko girdėti, ar buvo veisėjų pasipriešinimo, protestų prieš įvedamus apribojimus? Žinoma, kad buvo. Socialinėje erdvėje garsūs veisėjai piktinosi, kad jiems „brukamos“ taisyklės: neva, kaip taip galima, tiek metų buvo karpomos ausys, o dabar štai ėmė ir uždraudė! Buvo net sakančių, kad veisėjai turėtų protestuoti, nesutikti ir pan.

– Kaip manai, kas motyvuoja veisėjus laužyti įstatymus?

– Manau, kad pagrindinis motyvas vis dėlto yra pinigai: nes tokius šuniukus labiau perka ir tebėra išlikęs toks daugumos požiūris, o jei dar viešoje erdvėje populiarus veisėjas paaiškina, kad taip ir reikėtų daryti – tai mažiau žinių turintiems žmonėms taip ir atrodo. Be to, neretai žmogus, rinkdamasis savo svajonių veislę ir šuniuką, turi dar iš vaikystės išlikusį įsivaizdavimą, kaip ta veislė turėtų atrodyti. Tas vaizdas išlieka ilgam, ir neišsitrina vien dėl to, kad „tai draudžia įstatymas“. O jei dar žmogus ne itin domisi šunimis – tai daugintojai persivers per galvą ir padarys viską, kad tik įsiūlytų savo padaugintą gyvūną pirkėjui.

– O kokį kelią tu matytum situacijos gerėjimo link?

– Manau, kad daugintojus galėtų sustabdyti labai griežtas VMVT požiūris ir kontrolė. Nes įstatymiškai viskas yra: draudimai, bausmės. Stringa kontrolės grandis. Tačiau žvelgiant plačiau, mano įsitikinimu, vienintelis efektyvus kelias yra švietimas. Užtenka pavartyti internetinius skelbimus, kuriuose mirga gyvūnai trumpintomis uodegomis, karpytomis ausimis – tai tik rodo, kad tebėra didelė tokių gyvūnų paklausa. Kad ją sumažintume, reikia, kad būsimi pirkėjai tokių šuniukų nenorėtų – o tam reikia visuomenei kalbėti, aiškinti ir šviesti. Žvelgiant iš estetinės pusės, „gražu-negražu“ šuns veislės suvokimas plačiosiose masėse yra labiau pripratimas ir įsivaizdavimas. Už kurį moka gyvūnas: jam tai yra skausminga operacija, kurios metu jis netenka kūno dalies ir dėl to geriau tikrai niekada nepasijaus. Pačiam šuniui tai yra milžiniška stresinė patirtis, kuri jį gali ir toliau traumuoti: šuo gali tapti ir baikštesnis su kitais žmonėmis, ir net agresyvesnis – juk gyvūnas atsimena skausmingą procedūrą (tarkime, ausų karpymo šuniukui esant kelių mėnesių), jam tai įstringa ir gali įtakoti elgesį vėlesniame gyvenime. Todėl privalome parodyti neigiamą „grožio“ pusę, atskleisti tikrąją situaciją ir tai, kas vyksta iš tiesų, o ne dangstytis „ai, čia nieko tokio“ ir „jam gi neskauda“ pasiteisinimais. Į pelną orientuoti veisėjai labai inertiški, tačiau jei poreikio nebus ir jei visuomenė reaguos smerkiančiai, tai ir gyvūnų žalojimo „kosmetiniais tikslais“ atvejų spėriai mažės.

Sąžiningi veisėjai lieka kvailio vietoje?

-Vidurinės Azijos aviganiai – viena tų veislių, kuri masių sąmonėje itin stipriai įstrigusi tik trumpintomis ausimis ir uodegomis. Todėl visai nenustebau, kai nuoširdi šios veislės mylėtoja, veislyno „Gintarinė širdis“ savininkė Vaiva Vėželytė-Pokladova papasakojo, kad azijatų veisėjai buvo vieni aktyviausi besipriešinusių šios Europos Sąjungos direktyvos įsigalėjimui ir kovojo dėl išimčių, taikomų tam tikroms veislėms – kaip kad yra kai kuriose ES šalyse. „Vis dėlto įstatymas buvo priimtas, tad aš jo laikausi ir laikysiuosi, – sako Vaiva, ir čia pat šypsodamasi priduria, – BET negaliu nepapasakoti, kokią kainą už šį draudimą mokame mes, sąžiningi veisėjai, ir kaip sėkmingai, niekieno nebaudžiami įstatymų nepaiso ir šuniukus kupiruoja tie, kurie daugina bedokumenčius gyvūnus“. „Azijatai vis dar daugeliui žmonių – net ir man pačiai – netrumpintomis ausimis ir uodegomis atrodo keistai. Net ir dabar, turėdama šuniukų vadą, aš suimu ausis ir tik tada sprendžiu, ar šuniukas perspektyvus, vertinu jo galvos formą. Jei būtų galima, šuniukus ir toliau kupiruočiau, ir ne tik dėl eksterjerinio vaizdo. Štai praeitoje vadoje jau keturių mėnesių šuniukui teko siūti nenutrumpintas ir už tai perpus perplėštas ausis. Kodėl? Nes azijato paskirtis – mušti savo brolį, t. y. vilką. Jų paskirtis buvo saugoti galvijų bandas nuo plėšrūnų, todėl augdami šuniukai įgūdžius lavina ne su kuo kitu, o vienas su kitu. Tokie mažų azijatų žaidimai: sučiupti kitą šuniuką už ausies ir tįsti per visą kiemą. Žinoma, jei tavo namuose gyvena tik vienas azijatas – nieko blogo jo ausims nei uodegai nenutiks. Kitas momentas: azijatų veisėjai labai pasigedo palaikymo iš Lietuvos Kinologų Draugijos, kurios nariai yra ir kuriai mokesčius – tegul ir per klubą – bet visgi moka. Niekas iš LKD net nebandė užsiimti lobizmu svarstant gyvūnų gerovės įstatymą ir tartis dėl išimčių tokioms veislėms kaip azijatai, kurių tradicijos siekia kelis tūkstančius metų. Todėl dar apmaudžiau, kai tos pačios draugijos atstovai teisėjaudami parodose net nemirktelėję duoda puikiausius įvertinimus jauniems šunims, gimusiems Lietuvoje po draudimų įsigaliojimo ir veisėjų nutrumpintomis ausimis bei uodegomis (konkretus atvejis buvo šį rudenį vykusioje šunų parodoje Kėdainiuose). Tai, ponai, būkite nuoseklūs – jei draudžiate, drauskite iki galo, griežtai ir be išimčių, neužmerkite akių į tai, kad Lietuvos parodos ringe, lietuvių teisėjos vertinimui pasirodo Lietuvoje gimęs dešimties mėnesių šuniukas trumpintomis ausimis ir uodega! Pasigendu griežtesnio požiūrio į tuos, kurie atranda teisinių landų ir apeina įstatymus, nes kvailio vietoje liekame mes – tie, kurie įstatymų laikosi ir… dėl to nukenčia.

Kaip nukenčiame?

Net keliais aspektais: pirmiausia dėl prastesnių įvertinimų parodose. Nes tiek teisėjų, tiek veisėjų sąmonėje nekupiruotas azijatas vis dar atrodo neįprastas ir mažiau priimtinas. Kaip kartą lietuvių teisėjas žiūrėjo žiūrėjo, mąstė mąstė, kas gi su tuo nekarpytu šunimi ne taip, ir galop pareiškė: „netipiškas veislei žvilgsnis“! Aišku, kad veisėjui toks pareiškimas skamba kaip anekdotas. Kita vertus, malonių išimčių būna visur: kaip tik šį rudenį lankėmės didžiulėje specializuotoje Vidurio Azijos aviganių parodoje Rusijoje – šalyje, kur ši veislė yra ypač populiari, ir kur kupiravimo draudimų nėra. Buvo malonu matyti, kad Jaunimo nugalėtojo titulą rusė teisėja skyrė ilgaausei ir ilgauodegei kalytei – tokia ji buvo vienintelė parodoje, nors iš viso dalyvavo netoli šimto šios veislės šunų! Ir apskritai galiu pasakyti, kad net Rusijoje vis dažniau atsiranda veisėjų, kurie netrumpina savo šuniukams ausų-uodegų. Dėl vienos labai paprastos priežasties – kad neužkirstų sau kelio su šiuo šunimi dalyvauti Europinėje ir tarptautinėse parodose kai kuriose ES šalyse (pavyzdžiui, kad ir kaimyninėje Suomijoje ar Estijoje), kur kupiruotiems gyvūnams dalyvavimas draudžiamas. Pakanka atsiversti populiarias Lietuvos skelbimų svetaines: kas antrame skelbime puikuojasi kupiruoti azijatukai, šalia kurių parašoma „tikri, o ne kokie labradūdliai“ – suprask, nekupiruotas šuo yra „netikras“. Liūdniausia, kad ir šuniukų pirkėjų sąmonėje taip yra: dauguma besikreipiančiųjų dėl šuniukų pirmiausia teiraujasi, ar jie bus karpytomis ausimis ir uodegomis. Ką atsakau jiems? Kad tokių neturiu – jei norite, padėsiu parsivežti iš kitų šalių. Tokių, įsitikinusių „karpyto“ šuns privalumais, aš neperkalbinėju ir neįtikinėju, nes žinau, kad jie verčiau pirks bedokumentį iš patvorės, bet be ausų, nei šuniuką iš patikimo veisėjo, su tėvams atliktais sveikatos tyrimais ir atsakinga selektyvine atranka, bet su paliktomis netrumpintomis ausimis ir uodega. Todėl verčiau jiems padedu šuniuką parsivežti iš Baltarusijos, Rusijos veislynų… Ir tai yra antra priežastis, kodėl įstatymų paisantys sąžiningi veisėjai nukenčia: nėra paprasta sukonkuruoti su daugintojais, gyvūną siūlančiais keturis kartus pigiau, be to, tenkinančiais kliento norą turėti „karpytą“ šuniuką, net ir pažeidžiant įstatymus. Štai kodėl azijatų veislynų nėra daug – net du jų užsidarė po šio įstatymo įsigaliojimo. Ir štai kodėl mums būna pikta, kai patys inicijuojame daugintojų patikrinimus, bet šie išsisuka nenubausti ir toliau sėkmingai kupiruoja šuniukus. Taip ir išeina, kad mūsų institucijos labai greitos pasakyti A, bet taip ir neištaria B.“

Stebuklingos „beuodegių“ vados

Australų aviganių veisėja Mingailė Stašaitytė, kaip ir dauguma kitų mano kalbintų, bet oficialiai neišdrįsusių prisistatyti veisėjų, pripažįsta: tai tema, apie kurią niekas pernelyg nenori kalbėti. „Mūsų veislės šuniukai gimsta su įvairaus ilgio uodegomis – visai trumputėmis (vadinamieji „beuodegiai“), pusilgėmis ir ilgomis. Būna keistoka matyti gausią vadą, kurioje visas pulkas šuniukų pasirodo besantys „beuodegiai“, ir dar įtartiniau atrodo, kad iki tam tikro amžiaus mažylių nuotraukos daromos tik iš priekio – kad tik niekas nepamatytų, kokiomis uodegomis jie gimė. Juolab kad ir paversti ilgauodegį šuniuką beuodegiu labai paprasta – vos gimusiam jam uždeda ant uodegos gumytę, ir kraujotakos negaunanti galūnė tiesiog nudžiūna. Turbūt tokius keistumus lemia garsiai nepripažįstamas, tačiau visų veisėjų akivaizdžiai pastebimas faktas: beuodegis šuo parodų ringe laimi dažniau. Teko girdėti konkrečių atvejų, kaip vienoje šalyje ilgauodegis šuo po teisėjų pastabų apie „per ilgą korpusą“ staiga tapo beuodegiu ir visiems teisėjams sulig ta diena korpusas ėmė atrodyti normalus… Tikrai esu pajutusi, ką reiškia nebyli kolegų veisėjų nuostaba, kad „nesusitvarkau“ su savo šuniukais ir registruoju juos tokius, kokie gimė – ilgom, trumpom, visokiomis uodegomis. Man kartais atrodo, kad senosios kinologų kartos mentalitetas toks – ir jokios Europos Sąjungos taisyklės taip lengvai šio požiūrio nepakeis. Kita vertus, požiūris labai priklauso ir nuo šalies: tarkime, iš mano patirties, estai labai išsiskiria iš kitų Rytų Europos šalių savo griežtu požiūriu į šį reikalą – vos gimusius šuniukus lanko klubo atstovai, kurie prižiūri veisėjus ir fiksuoja, kokie šuniukai gimė – tokie jie ir turės išlikti visą gyvenimą“.

Situacija nesikeis, kol nepakis požiūris į gyvūną

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė į vatą nevynioja – dalis atsakomybės už toleranciją žiaurumui tenka gyvūną sudaiktinusiai visuomenei, tačiau nemaža dalis – ir šunis veisiantiems bei švietimu neužsiimantiems kinologams. „Pranešimų apie parduodamus šuniukus kupiruotomis ausimis ar uodegomis sulaukiame nuolat ir šiai problemai esame labai neabejingi, nors galbūt ir negalime jos taip plačiai komunikuoti bei taip aktyviai reaguoti, kaip norėtųsi, dėl elementarių žmogiškųjų resursų stokos. Kita vertus, net ir inicijavus VMVT patikrinimus, iki realių bausmių tokius šuniukus siūlantiems veisėjams kelias tolimas: vienas šviežesnių atvejų su Vidurio Azijos aviganiais parodė, kad apsukriam veisėjui pakanka sukurti painią istoriją, ir įstatymiškai jis gali išsisukti nenubaustas. Manau, didelė dalis atsakomybės už tai, kad visuomenėje išlieka tolerancija tiems, kurie karpo šunų ausis ir uodegas, krinta ant kinologų draugijų, veisėjus vienijančių organizacijų pečių. Tai jie pirmieji turėtų demonstruoti nepakantumą, griežtą požiūrį gyvūnų gerovės, o ne išvaizdos, atžvilgiu ir imtis kontrolės bei veisėjų švietimo šiuo klausimu. Kol „dėl grožio“ sužalotas gyvūnas parodose gauna aukščiausius įvertinimus, kol tokie šunys pateikiami kaip „veislės standartas ir etalonas“, tol to gyvūno gerovė bus nustumiama į šešėlį. Nors ir pasitaiko mišrūnų kupiruotomis ausimis ar uodegomis, tačiau vis dėlto dažniausiai taip elgiamasi su veisliniais gyvūnais.

Nes švietimo iš pačių kinologų pusės – praktiškai nėra, apie tai nekalbama nei šunų parodose, nei anapus jų. Manau, kad šio, kaip ir kitų gyvūnų teisių pažeidimų, šaknys slypi dar giliau: tai ir šalies istorija, ir visuomenės požiūris, ir humaniškumas žmonių, dirbančių kinologų organizacijose. Mūsų visuomenės problema ta, kad šunį renkamės kaip dizaino elementą, o ne kaip individą. Žiūrime, koks jis dailus, ar atitinka mūsų pageidaujamą išvaizdą, bet jo gerovė retai kada svarstoma. Dažnai augintinis – tai aksesuaras, ir internetas pilnas šio reiškinio aukų – šuniukų, panašių į tam tikrą veislę, kuriuos žmonės stveria iš daugintojų rankų, nes taip trigubai pigiau nei iš atsakingo ir etiško veisėjo, kuriam svarbi ne tik puiki šuns išvaizda, bet ir fizinė šuns sveikata“.

Verslas: įstatymų nelaužome, bet auklėti nesiruošiame

Kaip teigė mano pakalbintas ir pavardės nenorėjęs viešinti vienos Kauno veterinarijos klinikos savininkas, kas kelis mėnesius tenka sulaukti skambučių žmonių, prašančių patrumpinti jų augintinių uodegas ar ausis. „Tiesiog atsakome, kad tokios paslaugos neteikiame ir kad tai draudžiama pagal įstatymą. Viskas, – trumpai drūtai kalbėjo mano pašnekovas. – Štai, prieš kelis mėnesius vieni tokie žmonės, kiek girdėjau, vis tiek nenurimo ir susirado nelegalią procedūrą jiems atlikusį veterinarą Latvijoje. Žmonių, atsivedančių augintinius karpytomis ausimis ar uodegomis, sulaukiu nuolat – bet nei aš klausiu, kas ir kodėl jiems tai darė, nei juos auklėju. Džiaugiuosi, kad klientas atėjo, ir tiek“.

Živilė Bilotaitė

Informacijos šaltinis: lrytas.lt

https://www.lrytas.lt/

TAIP PAT SKAITYKITE:

AUGINTINIŲ APRANGA ŠALTUOJU METŲ LAIKU: SVEIKATA AR MADA?

KAČIŲ VEISLĖS: TAJŲ KATĖ (THAI) – TAIKI, MEILI, SANGVINIŠKO TIPO BŪTYBĖ

KADA GERIAUSIA ATLIKTI STERILIZACIJĄ/KASTRACIJĄ KATEI/KATINUI? VETERINARO ATSAKYMAS!

GERIAUSIAS VETERINARAS JŪSŲ AUGINTINIUI. KOKS JIS?

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą