1 Gru, 2017

Šunų ir kačių dantys – priežiūra, ligos ir naudingi patarimai

Šunys ir katės, būdami mėsėdžiai, turi šiam mitybos tipui pritaikytus dantis, kurie skirti nužudyti auką ir ją sudraskyti, atskiriant mėsą nuo kaulų. Šuns burna – ilga ir gili, o dantys – dideli, tvirti ir aštrūs. Mažais kandžiais šuo kramto mėsą, o taip pat kramsnoja, švarinasi savo kailį. Dideliais iltiniais dantimis, turinčiais ilgas dantų šaknis, grobis sulaikomas, plėšomas, jais apsiginama nuo priešų. Prieškrūminiais dantimis smulkina bei plėšo mėsą, o krūminiai dantys skirti mėsiško maisto kramtymui, o nemėsiško trynimui. Paskutinis prieškrūminis dantis, esantis viršutiniame žandikaulyje, ir apatinio žandikaulio pirmasis krūminis dantis vadinami plėšiamaisiais dantimis, nes ypatingai gerai išsivystę atlikti šią funkciją.

Suaugęs šuo turi 42 nuolatinius dantis, iš kurių viršutiniame žandikaulyje išauga 6 kandžiai, 2 iltys, 8 prieškrūminiai ir 4 krūminiai dantys, o apatiniame 6 kandžiai, 2 iltys, 8 prieškrūminiai ir 6 krūminiai dantys. Suaugusi katė turi 30 nuolatinių dantų, kuriuos sudaro 6 kandžiai, 2 iltys, 6 prieškrūminiai ir 2 krūminiai viršutiniame žandikaulyje išaugę dantys ir 6 kandžiai, 2 iltys, 4 prieškrūminiai ir 2 krūminiai apatiniame žandikaulyje. Suaugęs šuo turi daugiau prieškrūminių ir krūminių dantų nei suaugusi katė.

Manoma, kad taip atsitiko todėl, kad laukinėje gamtoje šuo misdavo kaip visaėdis gyvūnas. Na, o katės yra tikri mėsėdžiai, kurios negalėtų išgyventi gaudamos maistą, kuriame nėra mėsos. Tuo tarpu šunys prisitaikė maitintis kaip visaėdžiai, ir gali ėsti augalinį maistą, kadangi turi šiam mitybos tipui labiau išsivysčiusius prieškrūminius ir krūminius dantis.

Mažų šuniukų ir kačiukų pieniniai dantys išdygsta anksti, 3 – 4 savaičių amžiaus, o 4 – 6 mėnesių amžiaus pasikeičia į nuolatinius dantis. Pieniniai dantys savo išvaizda skiriasi nuo nuolatinių dantų. Jie yra mažesni ir baltesni nei pastovieji. Jauni šuniukai turi 28 pieninius dantis (6 kandžius, 2 iltis ir 6 prieškrūminius dantis viršutiniame žandikaulyje ir tiek pat dantų apatiniame), o jauni kačiukai turi 26 pieninius dantis (6 kandžius, 2 iltis, 6 prieškrūminius viršutiniame žandikaulyje ir 6 kandžius, 2 iltis, 4 prieškrūminius apatiniame žandikaulyje). Krūminių pieninių dantų neturi tiek šuniukai, tiek kačiukai.

Didžiąją danties dalį sudaro dentinas, kurio sudėtis panaši į kaulo. Dentiną sudaro ląstelės, vadinamos odontoblastais, ir šią struktūrą sustiprina kalcio fosfato junginiai. Danties pulpoje (dar vadinamoje danties minkštimu), kurią apgaubia dentinas, randamos kraujagyslės ir nervai. Išoriniame paviršiuje danties vainiką padengia emalis, kuris yra tvirta neturinti kraujagyslių medžiaga, stipresnė už kaulą, o cementas apgaubia danties šaknį.

Dantų priežiūra
Reikėtų nuolat tikrinti savo augintinio dantis, ar ant dantų nesusidarė akmenų arba apnašų, nes ilgainiui dantys gali pradėti gesti ir galiausiai iškristi. Nuo mažų dienų reikėtų pratinti šuniuką bei kačiuką prie dantukų apžiūros bei valymo. Keičiantis gyvūno pieniniams dantims į nuolatinius, reikėtų šį procesą stebėti. Jei pieninis dantis neiškris, nuolatinis išdygs kreivas. Kačiukų ir šuniukų pieniniai dantys iškrinta tarp keturių ir šešių mėnesių amžiaus. Mažų veislių šuniukams pieniniai dantys dažnokai patys neiškrenta ir tenka kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją.
Tinkamo ėdalo parinkimas padeda išsaugoti švarius dantis ir sveikas dantenas. Minkštas ėdalas kabinasi už dantų ir taip atsiranda palankios sąlygos kauptis dantų apnašoms. Jei apnašos nešalinamos, ilgainiui susiformuoja dantų akmenys, kurie sukelia dantenų uždegimą (gingivitą) ir galiausiai periodontitą. Šeriant sausais stambių granulių pašarais, dantų apnašos pašalinamos mechaniškai. Tiems gyvūnams, kurie labiau mėgsta drėgną pašarą, rekomenduojama 1/3 paros raciono pakeisti sausu ėdalu ir taip sumažinti apnašų susidarymo riziką. Laukiniai gyvūnai dantis nusivalo plėšydami ir kramtydami auką. Na, o naminiai šunys ir katės turėtų gauti skanėstų, kuriuos reiktų ilgai kramtyti, taip pašalinant dantų apnašas. Tačiau jeigu duodate šių kramtukų, turite atitinkamai sumažinti pagrindinio pašaro kiekį, norint išvengti papildomų kalorijų, esančių kramtuke. Tai ypač aktualu linkusiems į nutukimą gyvūnams. Specializuoti sausi pašarai sukurti tam tikros tekstūros, dydžio ir formos, kuri gramdo apnašas nuo dantų bei padeda išvengti blogo burnos kvapo. Šiais visaverčiais pašarais galima šerti vienais (tuomet jų poveikis stipriausias) arba pamaišyti juos su įprastu sausu ėdalu. Taip pat reikėtų paprašyti savo veterinarijos gydytojo, kad parodytų, kaip taisyklingai valyti augintiniui dantis, patartų, kokias priemones reikėtų pasirinkti ir kaip jas naudoti. Prižiūrėti dantis reikia reguliariai.

Dantų ligos
Dantų ligos dažniau pasitaiko vyresnio amžiaus gyvūnams. Jomis labiau linkę sirgti mažųjų veislių šunys, nes jų dantys tankiau suaugę. Taip pat didelę įtaką dantų ligoms turi gyvūno mityba, nes šeriant tik drėgnu pašaru, greičiau formuojasi dantų apnašos.
Pirmasis dantų ligų požymis, kurį pastebi šeimininkas, yra nemalonus burnos kvapas. Dažnai pasitaiko seilėtekis, kraujuojančios dantenos, geltoni ar rudi dantų akmenys, apsunkintas ėdimas, klibantys arba iškritę dantys.

Gingivitas
Gingivitas, dar vadinamas dantenų uždegimu, pasireiškia kaip ankstyvoji dantenų ligos stadija. Dantenos tampa paraudusios ir nežymiai patinusios. Ilgainiui jos pradeda kraujuoti. Negydomas gingivitas išsivysto į žymiai sunkesnę ligą – periodontitą, kada uždegimas pažeidžia ne vien tik dantenas, o apima ir gilesnius dantį supančius audinius (dantenas, periodonto raištį, cementą, alveolės kaulą). Žandikaulio kaulas prie dantų negrįžtamai tirpsta ir dantys iškrenta. Sunkios dantų ligos visada sukelia skausmą.

Pastebėjus šiuos požymius, reikėtų iš karto kreiptis į veterinarijos gydytoją:
• Blogas kvapas iš burnos
• Atsisakymas ėsti
• Ėdalą išspjauna iš burnos ir tik tada ėda
• Snukučio trynimas letena
• Seilėtekis

Gydymas ir prevencija
Kad nesusidarytų dantų akmenys, dantis reikėtų reguliariai valyti specialiomis pastomis, skirtoms gyvūnams ir naudoti tam skirtus dantų šepetėlius arba ant piršto maunamus šepetukus. Atsiradus dantų akmenims, patartina kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad jis, narkotizavęs gyvūną, atliktų burnos higienos procedūrą – ultragarsiniu skaleriu pašalintų akmenis ir po to dantis nupoliruotų. O radęs sugedusį dantį, jį ištrauktų. Taip pat galima gyvūną šerti specializuotu sausu pašaru, skirtu dantų ligomis sergantiems gyvūnams gydyti. Šis ėdalas sumažina dantų apnašų susidarymą.

Stomatitas
Stomatitas – tai burnos gleivinės uždegimas. Jis pasireiškia skruostų, liežuvio, dantenų ir ryklės gleivinės paraudimu, paburkimu, jautrumu ir skausmingomis žaizdelėmis, balkšvomis opomis. Skausmingą stomatitą sukelia svetimkūniai, įstrigę burnoje arba periodonto ligos. Šunys dažnai susižeidžia burnos gleivinę, grauždami pagalius. Susidaro pavojinga situacija ypač tada, kai sužeidimai atsiranda giliai gerklėje. Taip pat stomatitas pasireiškia sergant įvairiomis sunkiomis medžiagų apykaitos ligomis: inkstų nepakankamumu, pažengusiu diabetu, autoimuninėmis ligomis ir t.t. Sergantiems gyvūnams atsiranda blogas kvapas iš burnos, seilėtekis. Jiems sunku ėsti. Kai kurie gyvūnai, dėl atsiradusio skausmo, neleidžia veterinarui juos apžiūrėti.

Nulūžę dantys ir danties šaknies abscesas
Šunys, kramtantys pagalius, akmenis, kaulus arba kitus kietus daiktus, gali lengvai nusilaužti dantis, ypatingai krūminius. Emalio įtrūkimų gydyti nereikia, tačiau jei įtrūkimas siekia danties pulpą, gyvūnas jus skausmą ir stengsis ėsti atsargiai. Kartais gali būti apatiškas. Nuolat kramtant kietus žaislus, visi dantys, įskaitant ir iltis, nusidėvi. Tai gali sukelti danties pulpos atidengimą ir infekciją. Nulaužtas dantis (ir sukelta danties pulpos infekcija) gydomas plombuojant šaknies kanalą arba tenka ištraukti dantį.
Ties iltiniais ir viršutinio žandikaulio prieškrūminiais dantimis dažniausiai susidaro abscesai. Abscesais vadinami griežtai apriboti pūliniai. Viršutinio prieškrūminio danties abscesai pirmiausia pasireiškia patinimu po akimi. Ilgainiui pūlinys pratrūksta ir kraujo bei pūlių mišinys išteka lauk. Kai tai nutinka, skausmas sumažėja. Paprastai pažeistas dantis yra ištraukiamas, nors retkarčiais užplombuojamas danties šaknies kanalas.

Neiškritę pieniniai dantys
Paprastai pieninių dantų šaknys rezorbuojasi natūraliai, todėl pieniniai dantys iškrinta ir atsiranda vietos išdygti nuolatiniams dantims. Daugelio veislių šuniukams, ypatingai mažųjų veislių, pvz., Jorkšyro terjerams, sutrinka danties šaknies rezorbcija. Pieniniai dantukai neiškrinta, o nuolatiniai dantys vis tiek kalasi ir išdygsta kreivi. Tokiu būdu išsivysto įvairaus tipo netaisyklingas sąkandis. Todėl neiškritusius pieninius dantis reikia traukti.

Periodonto ligos
Periodonto ligos – tai bendras terminas, apibūdinantis uždegimines ir greitai progresuojančias dantenų ir danties aplinkinių audinių ligas. Jomis gyvūnai serga labai dažnai. Iš esmės, kiekvienam gyvūnui laikui bėgant gali išsivystyti periodonto ligos. Šeimininkui kruopščiai prižiūrint savo augintinio dantis, šių ligų pradžia smarkiai atidedama, o intervencijos laipsnis gerokai sumažėja. Gyvūnams, sergantiems periodonto ligomis, padidėja rizika susirgti širdies, kepenų ir inkstų ligomis. Šią riziką galima sumažinti, gydant periodonto ligas.

Priežastys, sukeliančios periodonto ligas, ir periodonto ligų gydymas.
Prasta dantų priežiūra laikoma pirmine periodonto ligų priežastimi. O pagrindinis požymis – nemalonus burnos kvapas (vad. halitozė). Kadangi periodonto ligos išsivysto palaipsniui, gyvūnas „nesiskundžia“ iki tol, kol nepajunta skausmo. Kai taip nutinka, pakitimai tampa negrįžtami ir tenka traukti sugedusį dantį.
Liga diagnozuojama, atlikus kruopščią burnos ertmės apžiūrą. Kartais tenka atlikti rentgenologinį tyrimą, ypač vyresnio amžiaus pacientams. Juo siekiama įvertinti alveolinio kaulo būklę. Pagrindiniai gydymo tikslai apima skausmo ir infekcijos panaikinimą, periodontinių kišenių sumažinimą, dantenų kraujavimo, deginimo ir niežėjimo panaikinimą. Nuo dantų nuvalomi akmenys ir apnašos, o po to dantys nupoliruojami. Sugedę dantys ištraukiami. Paskiriamas antiseptinis burnos skalavimo skystis ir antibiotikų kursas. Veterinaras paaiškina, kaip taisyklingai valyti augintinio dantis ir pataria, kaip dažnai atvykti profilaktinei apžiūrai.

Prevencija – burnos higiena.
Sausas specializuotas ėdalas padeda, tačiau negali visiškai užkirsti kelio gingivito arba periodonto ligų atsiradimui. Geriausias būdas – tinkamas dantų valymas. Šuniukai pratinami prie dantų šepetuko nuo mažens. Pradžioje reikėtų dantukus valyti ne ilgiau kaip kelias sekundes, o po procedūros iš karto duoti skaniuką. Negalima naudoti žmonių dantų pastos, kadangi jos sudėtyje yra dezinfekuojančių medžiagų. Taip pat jos labai putoja ir nėra pritaikytos nurijimui. Reikėtų naudoti gyvūnams skirtą dantų pastą, nes ji neputoja, yra gardaus skonio (pvz., kepenėlių ar mėsos) ir ją saugu nuryti. Duokite savo šunims įvairių kramtukų.

Niekada neduokite šunims minkštų kaulų, pvz., vištienos kaulų. Apskritai, kaulų davimas šunims yra prieštaringai vertinamas. Vieni specialistai rekomenduoja duoti graužti stambius jautienos kaulus šunims, tačiau reikėtų stebėti savo augintinius ir neleisti graužti kaulų ilgiau nei 15 min. Kiti iš viso to nerekomenduoja, nes kaulai gali užstrigti žarnyne, sukelti vidurių užkietėjimą arba tiesiog šuo gali nusilaužti dantį. Trečiosios nuomonės šalininkai siūlo neduoti paukštienos kaulų šunims, o retkarčiais duoti graužti jų katėms.
Paprastai kiekvienos kasmetinės profilaktinės apžiūros metu veterinaras patikrina gyvūno dantis.

Straipsnio autorės:

DANTŲ SPECIALISTĖ –  Ingrida Aleksejeva

TERAPEUTĖ – Akvilė Ežerskytė – Misevičienė

Informacijos šaltinis: www.toto.lt

Tavogyvunas.lt

1 komentaras

  1. Alexis
    says:

    Labai idomu kokia kitu nuomonė?

Palikti komentarą