Sandra, Džiosi, Sjuzi, Lucy - „Dabar mes esame šeima, kuri nori įkvėpti kitus"

„Dabar mes esame šeima, kuri nori įkvėpti kitus. Norime įkvėpti imti iš prieglaudos, norime įkvėpti imti vyresnius, norime įkvėpti imti netobulus, norime įkvėpti keliauti ir migruoti kartu…“

Jau dvylika metų gyvenu Danijoje. Išvykau netyčia, o vėliau neatsirado pakankamai rimtos priežasties grįžti. Didžiąją laiko dalį su manimi gyveno katytė ir Lietuvoje įsigytas šeškiukas. Po jų iškeliavimo anapilin, pirmą kartą, per visa savo gyvenimą, likau be gyvo padarėlio. Mama skatino pasimėgauti laisve ir pakeliauti, tačiau man svarbiau buvo jaukūs namai, o tokie, be gyvūno, jie būti negalėjo. Jau buvo praėję dešimt metų nuo mano stafordšyrės mirties, ir jaučiau, jog esu pasiruošus šuniukui. Pamažu pradėjau vartyti Danijos prieglaudų puslapius, nes tvirtai buvau pasiryžus priglausti gyvūną būtent iš ten. Esu gyvūnų aktyvistė, tad suteikti namus tam, kam reikia labiausiai, buvo man savaime suprantama. Deja, smarkiai nusivyliau Danijos prieglaudų sistema. Pasirinkimo čia nėra, mat, jei užsibūna, šuniukai yra migdomi, kad nekentėtų dėl streso. O radus tą vienintelį, kuris atrodė tinkamas, man net neleido su juo susipažinti, ir atmetė mano kreipimąsi, nes buvau dar studentė ir gyvenau mažame bute.

Tada dar nebuvo feisbuko, ir nepagalvojau apie pasiėmimą iš kitų šalių, tad, iš nevilties, užsukau į skelbimų puslapį, ir iškart pamačiau viena mažą nuotraukytę kamputyje – žinojau, kad tai mano šuo. Ji – iš veislyno, arti penkių mėnesių amžiaus, ir susisiekusi su jos globėjais tą pačią dieną, po savaitės jau keliavau apie keturis šimtus kilometrų, vien tam, kad ją pasiimčiau. Jeigu nebūčiau jos radusi, ji butų likusi gyventi fermoje, ant šieno, ir naudojama veisimui… Jaučiau, jog tikrai ją gelbėju. Po kiek laiko, susidūrus su begale sveikatos problemų, dar karta įsitikinau, kaip man svarbu buvo ją rasti. Ji, tikrąją ta žodžio prasme, yra mano sielos dvynė – mes vienodo charakterio, vienodų ir sveikatos problemų. Kasdieną dėkoju visatai už ją.

Džiosei atsiradus pas mane, mano visas gyvenimas pasikeitė, o mano istorija davė idėją padėti kitiems, tokiems kaip aš, kurie neranda savo šuns, kartu padedant tiems, kuriems reikia namų. Taip įkūriau „4 Beloved Paws“ organizaciją, kuri padeda tarpininkauti tarp Danijos ir kitų užsienio šalių ir Lietuvos prieglaudų, taip surandant namus beglobiams kitose šalyse. Džiosi man buvo didžiausia mūza ir pagalbininkė. Praėjus keletui mėnesių po organizacijos įkūrimo, prieglaudoje, su kuria bendradarbiavome, pamačiau šunelį, kurį pamilau iš pirmo žvilgsnio. „Linksmosios Pėdutės“ Klaipėdoje buvo pirmoji prieglauda, kuri džiugiai sutiko bendradarbiauti, todėl išdrįsau į juos kreiptis dėl šuniuko. Išdrįsau, nes šuniukas buvo ką tik gimęs prieglaudoje, ir iki to laiko, kol šis galės saugiai keliauti, dar buvo likę daugiau nei du mėnesiai. Du mėnesiai, per kuriuos mielam šuneliui galima rasti namus. Tačiau prieglauda sutiko šunelį laikyti man.

Neplanavau antro šuniuko, taipogi neplanavau jauno šuniuko, Neplanavau nei to, kad turėsiu antrą šunį, nei to, kad jis bus jaunas. Tačiau širdis bei vidinę intuicija nusprendė kiek kitaip, tad laukiau Galiausiai, per savo gimtadienį, sėdau į lėktuvą, nusileidau Lietuvoje, iš oro uosto vykau tiesiai į prieglaudą. Laukė ten ir TV3 „Komanda“, kurios reportažo dėka, mano „4 Beloved Paws“ organizacija gavo neįkainojamų pagalbininkų Lietuvoje. Mano Sjuzi tapo pirmoji per organizaciją įsivaikinta kalytė, kuri, nuo tos dienos, kasdien reklamuoja prieglaudos šuniukus. Jau beveik trys metai aš, ir mano mergaitės, gelbėjame Lietuvos šuniukus.

Persikėlus, atsirado galimybė šunelius globoti. Taip namai randami daug greičiau. Buvau užsibrėžusi laikytis taisyklės neimti šunų, kurie patiktų pačiai, nes dar vienam vietos, tiesiog, nebuvo. Tačiau praėjusį rugsėlį sulaužiau šią taisyklę, kuomet draugė pradėjo įtikinėti, jog rado man skirtą šunelį iš Ukmergės prieglaudos. Artėjo žiema, o kalytė buvo trumpaplaukė, todėl nusprendžiau pagloboti, kad nešaltų prieglaudoje.

Kalytę vos pamačius narve, žinojau, kad bus bėdų ją atiduodant. Jos akys buvo kaip mano seniai iškeliavusios anapilin stafordšyrės. Keletą dienų kovojau su savimi, turėjau begalę logiškų priežasčių, kodėl jos pasilikti negaliu. Tačiau galiausiai jutau, kad visos jos nesvarbios, nes niekur kitur tos kalytės įsivaizduoti negalėjau. Nors Lucy ir atvyko labai sublogusi, ir baili, dabar visos negandos įveiktos. Vėliau paaiškėjo, kad ir elgsena lyg mano senosios stafordšyrės. Esu tikra, kad ji mane vėl susirado, tiesiog kitam kūne. Mano Lucy maždaug 4 metų, ir baisu pagalvoti apie tai, ką jai teko išgyventi, kol ji surado kelią vėl pas mus, bet svarbiausia, kad surado.

Dabar mes esame šeima, kuri nori įkvėpti kitus. Norime įkvėpti imti iš prieglaudos, norime įkvėpti imti vyresnius, norime įkvėpti imti netobulus, norime įkvėpti keliauti ir migruoti kartu… Norime įkvėpti rasti vietos keturkojui savo namuose, ir leisti jam gyvenimą padaryti neapsakomai geresnį.

Visos mano mergaitės labai skirtingos. Sjuzi – palydovė visur, tiek į fotosesijas, parduotuvę, parodas ar renginius. Ji, taip pat, atlieka socialinės darbuotojos vaidmenį globojamiems šunims bei palaiko taiką namuose. Ji už ausies partempia per toli paklydusias seses, bei puikiai ieško kamuoliuko. Lucy, tuo tarpu, svečių be gyvūnų mylėtoja (mat nesutaria nei su šunimis, nei su katėmis), nes žmones – myli. O, štai, Džiosi, priešingai – užima svečius su gyvūnais, nes žmonių nemėgsta. Visgi, žmonės su augintiniais reiškia žmones su skanukais, kuriems atsispirti ji sunkiai gali. Taigi, visos jos nuostabios savaip.

Iš kairės – Džiosi, Sjuzi, Lucy.