Perpildytų gyvūnų prieglaudų problemą kuriame patys
9 Spa, 2019

Perpildytų gyvūnų prieglaudų problemą kuriame patys

Netrukus bus jau ketvirti metai, kai kačių, šunų ir šeškų augintojai Lietuvoje privalo juos paženklinti mikroschema ir registruoti valstybiniame gyvūnų registre. Dingusiam gyvūnui tai padeda namo grįžti itin greitai, tačiau vis dar yra nemažai augintinių šeimininkų, vengiančių šios prievolės.

Šia tema Alfa.lt pakalbino Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos atstovę, advokatę Eveliną Nevulienę, kuri dažnai susiduria su teisiniais gyvūnų neženklinimo aspektais.

– Tikriausiai nemažai žmonių iki šiol nežino, jog augintinių žymėjimas mikroschema yra privalomas. Ar yra vykdoma kontrolė?

– Šiuo metu Lietuvos teisės aktai įpareigoja privalomai ženklinti ne visus laikomus gyvūnus. Privaloma ženklinti ir registruoti visus parduodamus ar kitaip perduodamus šunis, kates ir šeškus, nes būtent šios rūšys yra imlios pasiutligei, ir šios rūšies augintinius privaloma skiepyti nuo pasiutligės.

Pardavimas ar kitokios formos gyvūno perdavimas apima tiek gyvūnų veisėjus, pardavėjus, kurie nuolatos verčiasi tokia veikla, tiek gyvūnų savininkus, kurie parduoda ar nemokamai atiduoda savo suaugusius augintinius ar jų vadas kitiems asmenims. Gyvūnai iš prieglaudų naujiems savininkams taip pat privalo būti perduoti tik prieš tai paženklinti ir registruoti valstybiniame gyvūnų augintinių registre. Teisę vykdyti kontrolę turi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, policija, savivaldybių viešosios tvarkos tarnybos pareigūnai.

Nuolat girdime apie atvejus, kai kyla konfliktas dėl teisės į gyvūno savininkystę, kai jis nėra ženklintas. Ypač kai kalbame apie į tam tikras veisles panašius arba veislinius gyvūnus. Juk Jorkšyro terjerai, Maltos bišonai, prancūzų buldogai, mopsai ar bet kurios kitos veislės individai yra dažniausiai identiški savo išvaizda. Tad bet kuris, laikantis tokį neženklintą gyvūną, rizikuoja jį prarasti, nes jis gali būti pasisavintas kito žmogaus, ir savininkas neturės galimybės jo susigrąžinti.

 Tai yra iškreiptas mūsų visuomenės požiūris, kai užuot skatinę atsakomybę, rūpinamės problema, kurią sukuriame savo asmeniniu elgesiu.
– E. Nevulienė

Beglobiai gyvūnai© Organizatoriai
Beglobiai gyvūnai© Organizatoriai

Neseniai Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose po apeliacijos galiausiai buvo išnagrinėta civilinė byla dėl dar 2017 m. birželio mėnesį gatvėje rasto klaidžiojančio taksų veislės mišrūno. Gatvėje rastas šuo buvo neženklintas, todėl nuvežus į veterinarijos kliniką nustatyti, kas yra jo šeimininkai, nepavyko.

Socialiniuose tinkluose išplatinus skelbimus, atsirado asmuo, teigiantis, jog augintinis yra jo, tačiau šis žmogus neturėjo jokių nuosavybę įrodančių dokumentų – skiepų paso ir pan. Bylos nagrinėjimas užtruko net dvejus metus. Proceso metu buvo bandoma nuosavybę įrodyti pasitelkiant fotonuotraukas, liudytojų parodymus, tačiau teismui šių įrodymų nepakako, kad būtų pripažintas šuns nuosavybės faktas. Šuo liko gyventi pas jį visus tuos dvejus metus globojusius asmenis. Viso šio proceso būtų buvę galima išvengti, jeigu šuo būtų buvęs paženklintas.

– Ar sulaukiate skeptiškų nuomonių apie šias procedūras?

– Gaila, bet tokių nuomonių vis dar yra. Ir tai aiškiai parodo esama baisi situacija gyvūnų prieglaudose, kurios yra perpildytos iš gatvės paimtų suaugusių šunų ir kačių. Juk kiekvienas, į prieglaudą papuolęs gyvūnas turi savininką.

Įsivaizduokime situaciją, jei vieną dieną Lietuvoje būtų paženklinti ir identifikuoti visi šunys ir katės. Įsivaizduojate, kaip kardinaliai pasikeistų situacija prieglaudose? Jų darbuotojai žinotų, kieno yra gyvūnas, galėtų susisiekti su savininku ir išsiaiškinti to gyvūno atsiradimo gatvėje aplinkybes.

Dažnai visuomenė vadovaujasi stereotipiška nuomone – jei gyvūnas gatvėje, jis jau tikrai išmestas. Tačiau mūsų asmeninė patirtis dirbant su gyvūnų priežiūra rajonuose rodo, kad dažnai gyventojai paleidžia gyvūnus laisvai bėgioti tikėdamiesi, kad jie niekur nenuklys ir, kaip visada, pareis namo. Tačiau gyvūnai, ypač rujos metu, linkę nueiti dešimtis kilometrų. Jie gali pasiklysti ir neberasti kelio namo.

Dažnai nutinka, kad pro šali pravažiuojantieji sustoja, jį paima, norėdami išgelbėti, ir nuveža net į kitą miestą, kur toliau laiko patys arba atiduoda į prieglaudas. Kadangi gyvūnas neženklintas, nustatyti aplinkybes yra beveik neįmanoma. Žmonės rajonuose nemoka naudotis feisbuku, neturi praktikos ieškoti pagal skelbimus internete, dėl to tą gyvūną praranda.

Jei tik gyvūnas būtų paženklintas, visos tokios istorijos atrodytų visiškai kitaip. Gyvūnai nekeliautų iš rankų į rankas kaip išmesti, o būtų grąžinti namo. Žmonės geriau skirs pinigų dar vienos prieglaudos statybai, kur bus globojami tokie gyvūnai, nei paženklins savo asmeninius gyvūnus, tokiu būdu asmeniniu pavyzdžiu prisidėdami prie atsakingo gyvūno laikymo propagavimo.

Skaičiuojama, kad net 70 proc. namų ūkių Lietuvoje laiko bent vieną šunį arba bent vieną katę. Lietuvoje vidutiniškai yra laikoma apie 1 300 000 šunų ir kačių. Kasmet į prieglaudas Lietuvoje patenka daugiau nei 15 tūkst. šunų ir kačių. Jei visi jų savininkai nuspręstų skirti 10­–15 eurų savo augintinių paženklinimui ir registravimui, benamių gyvūnų problema imtų spręstis savaime ­– be perpildytų prieglaudų, kuriose gyvūnai kenčia. Tai yra iškreiptas mūsų visuomenės požiūris, kai užuot skatinę atsakomybę, rūpinamės problema, kurią sukuriame savo asmeniniu elgesiu.

– Kaip vyksta augintinio paieškos ir kas jas vykdo?

– Dažniausiai dingusį gyvūną radę žmonės pristato jį į gyvūnų globos organizaciją arba veterinarijos kliniką, kur patikrinama, ar gyvūnas yra ženklintas mikroschema bei registruotas valstybiniame gyvūnų augintinių registre.

Jie gyvūnas ženklintas, tai sudaro galimybę nedelsiant susisiekti su jo savininku, kad gyvūnas būtų greičiau grąžintas namo. Deja, statistikos, kaip dažnai tai nutinka, nėra.

Kartais pasitaiko atvejų, kai gyvūnas yra ženklintas bei registruotas, tačiau savininkai pakeitė telefono numerį ar adresą, bet neatnaujino informacijos duomenų sistemoje. Tokiais atvejais kyla daug sunkumų ieškant gyvūno savininko, jis turi likti prieglaudoje, kur jam kyla didelis stresas bei pavojus susirgti įvairiomis užkrečiamomis ligomis.

– Kas laukia paklydusio gyvūno?

– Mūsų darbo patirtis rodo, kad net ir pačiam atsakingiausiam savininkui dažnai nutinka taip, kad jo augintinis netikėtai pabėga ir pasiklysta. Pasiklydęs augintinis gali pakliūti į gyvūnų globos organizaciją, gyvūnų karantinavimo tarnybą arba savo namuose gali priglausti jį radęs žmogus.

Pakliuvęs į prieglaudą augintinis patiria didelį stresą, gali užsikrėsti įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis nuo kitų gyvūnų, susirgti, nugaišti. Paėmus neženklintą gyvūną į prieglaudą neįmanoma nustatyti, ar jis turėjo savininką, todėl nėra galimybės sužinoti, ar gyvūnas buvo skiepytas nuo užkrečiamųjų ligų, pasiutligės, kaip gyvūnas buvo šeriamas, ar neturi ūmių, lėtinių, nepagydomų susirgimų, alergijos, dėl ko jis turi būti šeriamas specializuotu pašaru, ar jam turėtų būti taikomas atitinkamas veterinarinis gydymas. Dėl to gali smarkiai pablogėti gyvūno sveikata.

Suėjus 14 dienų terminui gyvūnas teisėtai gali būti perduotas kitam savininkui arba nugaišinamas, nes į jo vietą reikės priimti kitą benamį gyvūną. Atsižvelgiant į tai, yra būtina užtikrinti augintinių identifikavimą mikroschema ir registraciją registre, kad gyvūnui būtų suteiktos visos įmanomos galimybės kuo greičiau ir saugiau grįžti atgal į namus.

Jei Jūsų pasiklydusį neženklintą augintinį priglaudė jį radęs žmogus, Jums gali būti sudėtinga arba net neįmanoma nustatyti augintinio buvimo vietą arba įrodyti, kad šis gyvūnas priklauso būtent Jums. Jį radęs žmogus gali gyvūną paženklinti ir užregistruoti savo vardu, taip tapdamas naujuoju Jūsų augintinio savininku. Jei pasiklydęs augintinis būtų ženklintas, jį radęs asmuo negalėtų dar kartą jo paženklinti, nes patikrinęs gyvūną veterinarijos gydytojas nustatytų, kad jis yra ženklintas Jūsų vardu, ir patikrinęs registre išsiaiškintų, kad gyvūnas yra dingęs.

– Pateikite kokį nors kuriozišką atvejį iš savo darbo praktikos.

– Prieš daugiau nei metus vieniems gyventojams išleidus augintinį – mišrūną šunį – pabėgioti po kiemą jis dingo. Gatvėje pasiklydusį šunį rado kiti asmenys ir pristatė jį į gyvūnų globos ir kontrolės tarnybą UAB „Nuaras“. Gyvūnas buvo neženklintas, todėl UAB „Nuaras“ darbuotojai nedelsdami jį paženklino ir, neturėdami jokios informacijos apie šuns vakcinaciją, jį paskiepijo visais privalomais skiepais.

Kadangi „Nuaras“ socialiniuose tinkluose skelbia apie priglaustus gyvūnus, šeimininkai savo augintinį surado greičiau nei po paros. Tačiau jie „Nuarui“ už suteiktas paslaugas privalėjo sumokėti 65 eurus. Augintinis buvo garbaus amžiaus ir visais privalomais skiepais buvo skiepytas. Nepraėjus nė porai mėnesių šunelis nugaišo. Ar pakartotinis paskiepijimas turėjo tam įtakos, išsiaiškinta nebuvo, tačiau abejonių šeimininkų širdyse išliko. Taip nebūtų nutikę, jeigu augintinis būtų buvęs paženklintas. „Nuaro“ darbuotojai pagal mikroschemą būtų nustatę jo šeimininkus, gavę informacijos apie gyvūno vakcinaciją, ir galbūt ši istorija būtų turėjusi visai kitokią pabaigą.

Jokūbas Baltrukonis | Alfa.lt

Informacijos šaltinis:

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą