Kaip šunys paveikia vaikų gyvenimą ir elgesį mokykloje?
11 Lie, 2018

Kaip šunys paveikia vaikų gyvenimą ir elgesį mokykloje?

Ar gali šunys padėti vaikams pritapti naujoje aplinkoje? Paskatinti drąsiau reikšti mintis, neslėpti išgyvenimų? Gali! Ir ypač, jeigu tai specialiai paruošti šunys ir atsakingai parengta vaikų sveikatinimo programa. Apie vaikų psichinės sveikatos stiprinimo projektą ir veiklas su šunimis kalbėjomės su sostinės „Genio“ pradinės mokyklos psichologe Ingrida Stasytiene.

– Koks jūsų požiūris į pasaulyje populiarų žmonių sveikatinimo būdą pasitelkiant šunis? – Džiaugiuosi, kad pasaulyje yra taikomas toks sveikatinimo būdas kaip kaniterapija. Kad gyvūnai vis labiau pripažįstami kaip visaverčio gydomojo proceso dalyviai, kad šalia kitokių terapijų žmonės turi galimybę pasirinkti sveikatinimą šunų pagalba.

– Jūsų namuose jau pusantrų metų gyvena nuostabus gauruočius – niūfaundlendas Lokis. Ar tai jis paskatino domėtis terapinėmis šunų savybėmis? – Taip, Lokis tikrai pridėjo savo gauruotą leteną (Šypsosi). Kol neturėjau augintinio, skaičiau įvairius straipsnius apie kaniterapiją. Domėjausi pasaulyje atliktais terapijos su šunimis tyrimais. O kai prieš keletą metų pastebėjau Lietuvos kinologų draugijos tinklapyje skelbimą apie rengiamus kaniterapijos mokymus, užsiregistravau į seminarą. Mokymus tąsyk vedė kaniterapijos specialistė iš Lenkijos Hanna Wojciechowska.

Išklausius teorinę dalį, kurioje nemažai buvo kalbama apie kaniterapijai tinkamas šunų veisles, susipažinusi su mažų šuniukų testavimu, terapinėmis šunų savybėmis, vis dažniau pagalvodavau apie niūfaundlendą. Ir štai vieną dieną šunų parodoje pamačiau Lokį. Jam buvo 5 mėnesiai. Lokis iškart užbūrė ramybe, grožiu, sukėlė daug gerų emocijų. Taigi nieko keista, kad greit tapau jo šeimininke. Vaikščiodama su Lokiu miesto gatvėmis stebėjau žmonių veidus, reakcijas. Žmonės eidavo susirūpinę, panirę į savo problemas, bet pamatę Lokį, tarsi išnirdavo iš slogių minčių ir veidai nušvisdavo. Kai kurie stabteldavo, užkalbindavo mano gauruočių. Tai įkvėpė – mano šuo dovanojo žmonėms gėrį ir džiaugsmą! Buvau „aname“ pavadėlio gale ir jaučiau: turiu mokytis kaniterapijos abėcėlės.

– Dirbate pradinės mokyklos, kur mokosi ir raidos sutrikimų turintys vaikai, psichologe. Šioje mokykloje vyksta specialūs užsiėmimai, juos vesti padeda LKD Mokymo centro savanoriai – šunys ir vedliai. Kas buvo šių užsiėmimų iniciatorius? – Mano darbo pobūdis yra toks, kad turiu taikyti vaikų ugdymo įstaigoje įvairias metodikas. Paprasčiau sakant, ieškau projektų ir galimybių padėti vaikams. Nuolat domiuosi, ką galima pritaikyti pradinukams.

Kai Vilniaus savivaldybės tinklapyje pamačiau vaikų psichinės sveikatos stiprinimo projektą, iškart pagalvojau, kad jis turi vykti su šunimis, o kitame pavadėlio gale turi būti atsakingi Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro žmonės. Užvirė darbas. Planuodamos vaikų ir šunų susitikimus, su LKD Mokymo centro vadove Daiva Kvedariene prirašėme pluoštą popierių, numatėme prioritetus – stiprinti vaikų psichinę sveikatą, padėti vaikams pritapti mokykloje. Į projekto pavadinimą bei turinį sudėjome daug prasmių, taigi praėjusių metų rugsėjį startavo „Aš ir tu – mes kartu!“.

– Kaip vyko prevencinė Vilniaus m. savivaldybės, “Genio“ pradinės mokyklos ir LKD Mokymo centro programa „Aš ir tu – mes kartu!“? – Programoje dalyvavo 10 pradinių klasių mokinių. Kartą per savaitę jie lankė specialius užsiėmimus, kuriuos vesti padėjo 2 auksaspalviai retriveriai. Šunis į užsiėmimą atvesdavo kaniterapijos asistento kvalifikaciją turinti vedlė. Tai nebuvo paprasti susitikimai ar žaidimai su šunimis. Kiekvienas užsiėmimas turėjo konkretų tikslą ir temą, su šunų vedle tai aptardavome iš anksto. Labai rūpėjo, kad vaikai pradėtų kalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, nes ankstyvame amžiuje tai nėra įprasta ir lengva.

Iš pasaulinės praktikos žinojome, kad, pasitelkus pačius socialiausius gyvūnus – šunis, tai vyksta kur kas lengviau. Ir iš tikrųjų, vaikams būnant šalia šunų, dalyvaujant kartu su draugais bendroje veikloje, įvyko daug jų elgsenos pokyčių. Vaikai lengviau ir drąsiau dalijosi išgyvenimais, labiau kontroliavo save, tapo ramesni. Šunys labai padėdavo vaikams atsipalaiduoti – tokio poveikio tikėjausi, bet nemaniau, kad tai bus taip sėkminga. Apie tai, kad vien šunų pasirodymas sukeldavo daug emocijų, turbūt neverta pasakoti. Dalyvaujant šunims kiekvienas vaikas pasijuto svarbus, pripažintas ir mylimas.

– Kokius reikalavimus kėlėte užsiėmimuose dalyvaujantiems šunims ir jų vedliams? – Pagrindinis reikalavimas – šunys turėjo būti išlaikę specialius testus, turėti atitinkamus pažymėjimus. Kad ir kokie būtų mieli ir draugiški šuniukai, jeigu jie nepatikrinti specialistų, į jokį, net ir paprastą užsiėmimą, neįsileisčiau. Reikalavimas šunų vedliams buvo toks pats – baigę specialius mokymus, turintys kaniterapijos asistento pažymėjimus. Laikėmės visuotinai priimtų kaniterapijos standartų: šuns vedlys, kaip ir šuo, turi būti baigęs mokymus. Trumpiau tariant, kiekvienas – savo srities profesionalas. Mums sekėsi, nes šuns vedlė turi universitetinį pedagoginės krypties išsilavinimą, ji yra šunų elgsenos specialistė, kinologė. Užsiėmimų sėkmę, o ateityje ir kaniterapijos sėkmę, manau, užtikrins tvirtos žinios, kaniterapijos standartų laikymasis, pagarba pačiai kaniterapijos idėjai.

– Jau antrus metus vedate individualius ir grupinius vaikų užsiėmimus su šunimis. Kokių elgesio bei vaikų savijautos pokyčių pastebėjote, ar galite pateikti išvadų? – Individualiai su pora mokinių dirbu jau antri metai, o užsiėmimus su anksčiau minėta 10 mokinių grupe vedžiau pirmą kartą. Visi vaikai, kuriems buvo suplanuotos individualios arba grupinės konsultacijos, nepaprastai laukdavo šunų. Nebuvo nė vieno užsiėmimo, kad nedominuotų džiugios emocijos. Pernai individualiai konsultavau specialiųjų poreikių turinčią mergaitę. Šuo padėjo jai adaptuotis mokykloje, pagerino psichologinę savijautą, motyvavo dirbti, mokytis. Padedama šuns mergytė pradėjo įvardyti savo jausmus. Pačius jausmus ji pradėjo atpažinti šuns dėka, iki susitikimų su šunimi to nebuvo. Ji tapo klasės bendruomenės nare, ko anksčiau taip pat nebuvo, taigi gyvūnas pagreitino socialinę raidą. Tobulėjo jos kalbinė raiška, kas stipriai į gerąją pusę paveikė emocinį pasaulį. Ta pati mergaitė buvo pakviesta į grupės užsiėmimus – jai daromas šunų terapinis poveikis dar labiau sustiprėjo. Dabar dirbame individualiai su kita mažesne mergyte, jos pasiekimai taip pat puikūs.

– Kalbate aptakiai. Nevardijate procentų, skaičių… – Stoviu ant pirmojo laiptelio. Išvadų, pastebėjimų turiu daug, bet viso to dar negalima vadinti moksliniais tyrimais. Vaikams, su kuriais dirbame, yra paskirtos ir kitos terapijos, jie lankosi ir pas kitus specialistus. Teigti, kad šunys „išgydė“ tą ar aną, būtų nesolidu. Mokslinės išvados neatsiranda nei per mėnesį, nei per metus. Turime būti atsakingi.

– Kokius kaniterapijos mokymus esate baigusi, kaip tobulėjate? – Praėjusią vasarą savaitę mokiausi kaniterapeutės iš Lenkijos H.Wojciechowskos vasaros stovykloje Jonavos rajone, kurią organizavo Lietuvos kinologų draugija. Imponavo tai, kad lektorė yra ne tik kaniterapijos specialistė, bet ir pedagogė (dėsto kinologiją aukštojoje mokykloje – Red.), psichologė, zoopsichologė, šunų trenerė. Stovykloje be viso kito sužinojau, kokį kelią nuėjo Lenkijos kaniterapeutai, išgirdau daug profesionalių patarimų, kaip dirbti vaikų ugdymo įstaigoje. Lankiau ir kitus Mokymo centro seminarus, kuriuose buvo kalbama apie šuns socializaciją, gyvūno streso fiziologiją. Kad patirčiau, ką reiškia terapinio šuns testavimas, pabandžiau laikyti šį testą su savo Lokiu. Džiaugiuosi patirtimi – abu su Lokiu savo kailiu patyrėme, kiek daug dar reikia ruoštis. Taikyti savo darbe kai kuriuos kaniterapijos metodus ryžausi tik įgijusi bazines kaniterapijos žinias (Ingrida turi kaniterapijos asistentės sertifikatą – Red.). Esu psichologė, žinau vaikų raidos ypatumus, bet nesiryžčiau organizuoti užsiėmimus su šunimis, neturėdama esminių žinių apie šunis.

– Terapinis šuo, mokymus baigęs vedlys ir užsiėmimą vedantis specialistas – kuris jų yra pats svarbiausias, viską lemiantis? – Negaliu išskirti vieno svarbiausiojo, nes tai grandinė… Kiekvienas terapijos procese atlieka labai svarbų vaidmenį. Puiku, kai sutampa visų komandos narių požiūriai, kai jaučia vienas kitą, kai visą komandą vienija atsakomybė. Jeigu grįžtume prie kiekvieno atskirai, vis dėlto išskirčiau terapinį šunį. Be abejo, jis privalo turėti terapinio šuns sertifikatą, bet tai dar ne viskas. Šuniui ši veikla turi patikti, nes vaikai puikiai viską jaučia, yra labai pastabūs. Prieš juos nepavaidinsi ir neapgausi – abejingo šuns jie nepamils, juo netikės ir neprisiriš. Jeigu taip atsitiktų, visos psichologo ir kitų užsiėmimo dalyvių pastangos nueitų… šuniui ant uodegos. Labai svarbus šuns vedlys: jis skaito šuns kūno kalbą, vadovauja gyvūnui gestais, žvilgsniu, skatina jį.

– Pasvajokime apie ateitį: tobulas kaniterapijos užsiėmimas… – Tobulybės, kaip tokios, nėra. Tegul tai būna vyksmas, siekis dirbti vis geriau ir geriau. Užsiėmimus turėtų vesti savo srities profesionalai. Išsilavinę, atsakingi ir kūrybingi, nes kaniterapijos užsiėmimai be viso kito dar yra kūryba. Bus tobula, kai Sveikatos ministerija įteisins šį sveikatinimo metodą Lietuvoje. Bus tobula, kai žmonės, konsultuojami ir prižiūrimi specialistų medikų, galės pasirinkti terapiją su šunimis.

Aurelija Staskevičienė

Informacijos šaltinis: lrytas.lt

https://www.lrytas.lt/

TAIP PAT SKAITYKITE:

KADA GERIAUSIA ATLIKTI STERILIZACIJĄ/KASTRACIJĄ KATEI/KATINUI? VETERINARO ATSAKYMAS!

KĄ PRIVALU APLANKYTI GYVŪNŲ MYLĖTOJAMS ŠIĄ VASARĄ

9 IŠSKIRTINĖS ŠUNŲ VEISLĖS, KURIAS PAMILSITE IŠKART!

KAIP IŠSIRINKTI TINKAMIAUSIĄ VETERINARIJOS KLINIKĄ SAVO AUGINTINIUI?

AUGINTINIS MAŽAME BUTE. KAIP SUTAUPYTI VIETOS IR SUTEIKTI GYVŪNUI KOMFORTĄ

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą