Iš gyvūnų globos namų augintinį priglaudusi R. Jusionytė žinojau, kad tai geras sprendimas
16 Bir, 2019

Iš gyvūnų globos namų augintinį priglaudusi R. Jusionytė: žinojau, kad tai geras sprendimas

Mažis – tokiu mielu vardu jau kuris laikas įvairių projektų, radijo laidos ir renginių „Ką žmonės dirba visą dieną?“ autorė Rasa Jusionytė šaukia savo šuniuką. „SOS gyvūnai“ prieglaudoje pamačiusi augintinį iškart suprato – jis tai, ko ieškojo.

Į Lietuvą iš Londono prieš dvejus metus su puse sugrįžusi R. Jusionytė pasakoja, kad apie augintinį pagalvodavo jau kuris laikas. „Labai norėjosi, kad gyvenime būtų ne tik darbas, bet ir paties gyvenimo būtų daugiau“, – pripažįsta mergina. Be visų džiaugsmų, kuriuos atneša augintinis, ji pastebi, kad šuo gerina emocinę savijautą, nes grįžus namo žinai, kad tavęs visada kažkas laukia.

Pašnekovė neabejojo, kad priglausti šunį iš gyvūnų globos namų – gera mintis. Jai atrodė neprasminga pirkti augintinį, kai yra tiek daug tų, kurie nesulaukia šeimininkų meilės. Tiesa, ji priduria, kad tam įtakos padarė ir draugų patirtys – labai daug jų yra priglaudę beglobius gyvūnus.

R. Jusionytė prisimena, kad planavo apvažiuoti visas gyvūnų prieglaudas, kol išsirinks augintinį, tačiau to plano neprireikė. Jau pirmoje aplankytoje prieglaudoje ji pamatė šuniuką, kuris, kaip juokdamasi sako, užkariavo širdį per vieną milisekundę. „Aš žinojau, kad čia yra mano šuniukas. Jis buvo visiškai nusikalęs, labai liūdnas, gulėjo ant kėdės ir nelabai kreipė dėmesį, miegojo“, – prisimena R. Jusionytė. Kartu buvusi draugė klausė: ar tikrai jis, juk aplink tiek džiugiai lakstančių šuniukų, tačiau merginai dvejonių nebuvo. Mažius greitai priprato naujuose namuose, o ir šeimininkė tapo artima vos per kelias dienas.

Deimantės Rudžinskaitės fotografijos
Deimantės Rudžinskaitės fotografijos

Iš gyvūnų globos namų priglaustas Mažius anksčiau buvo šaukiamas Garfildo vardu, bet R. Jusionytė pastebėjo, kad į jį šuniukas ne visada atsiliepa. Be to, buvo nepatogu kviesti, taip pat atrodė kiek keista šunį vadinti katino vardu. Išbandžius kitus vardus šuniukui prilipo Mažius. R. Jusionytė sako norėjusi, kad vardas būtų mažybinis, nes taip atrodo, kad perduodi jam daugiau meilės.

Renkantis augintinį merginai nerūpėjo jo veislė, išvaizda ar kiti išoriniai kriterijai, o, kaip vėliau pastebėjo veterinaras, Mažius yra tikras veislių kokteilis. R. Jusionytė džiaugiasi, kad pamilo ramų šuniuką, kuris noriai su ja leidžiasi visur – tiek į darbą, tiek į keliones. „Jis tiesiog tiko mano gyvenimo būdui“, – sako mergina.

Jokio vargo

Nors įprastai žmonės nori priglausti mažus šuniukus, tačiau R. Jasionytės negąsdino tai, kad Mažis jau suaugęs, turi susiformavusį charakterį ir įpročius. Mergina kaip tik įžvelgia daugiau pranašumų. „Jeigu pasiimi mažą šuniuką, tai reikia skirti beprotiškai daug laiko treniravimui, pratinimui, užtrunka kol pripranta prie namų. Čia yra neišsemiama, kiek jam reikia iš tavęs visko. Pasiėmusi Mažių, aš žinojau, kad neturiu šiame gyvenimo etape tiek laiko. Taip pat man atrodo, kad visi ima mažus šuniukus“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

R. Jusionytė sako, kad dar vienas šunų iš prieglaudos pranašumas – jais jau būna tinkamai pasirūpinta. Šunys įprastai būna paskiepyti ir paruošti taip, kad naujam šeimininkui liktų kiek galima mažiau rūpesčių.

Laikui bėgant Mažius keitėsi – jis tapo linksmesnis, daugiau žaidžia. Tačiau R. Jusionytė vis dar pastebi, kad buvimas prieglaudoje paskatino įvairių baimių augintiniui atsiradimą. „Iš pradžių, jeigu aš jį palikdavau vieną, jis bijodavo, kad jį vėl paliks ir išsiliedavo ant mano drobinių maišelių“, – prisimena R. Jusionytė. Ji pasakoja, kad kartą važiuodama pro prieglaudą ji nusprendė sustoti pasisveikinti, o kartu pasiėmė ir Mažių. „Šuniukui net pilvuką susuko, nes jis labai sustresavo, kad jį vėl į prieglaudą vežu. Jie puikiai supranta tokius dalykus“, – sakė šeimininkė.

Deimantės Rudžinskaitės fotografijos
Deimantės Rudžinskaitės fotografijos

Šuniukas jau spėjo prisirišti prie naujos šeimininkės, kaip pasakoja R. Jusionytė, jie kartu eina į darbą, restoranus ir apskritai daug laiko praleidžia drauge. Mažius kartu ir keliauja, o tai, priešingai nei gali kai kam atrodyti. nesukelia jokių papildomų rūpesčių, nes visada renkantis vietą nakvynei gali pažymėti, kad keliauji su augintiniu, ir pasirinkimo netrūksta. Daugelyje kavinių taip pat noriai priima klientus su jų augintiniais, jeigu neįleidžia į vidų, visada galima įsitaisyti lauko terasose.

Tiesa, kartą atvykus į viešbutį yra tekę sulaukti pastabos, kad svečiai su augintiniais neįleidžiami. „Mažius yra labai ramus, tai mes jį tiesiog įdėjome į mano kuprinę ir prasinešėme. Jis neamsi, labai gražiai elgiasi. Kai aš jį pasiėmiau, mano draugai sakė: Rasa, tu niekada nebūtumei taip išauklėjusi šuns“, – su šypsena pasakoja R. Jusionytė

Pašnekovė įsitikinusi, kad gyvūnams draugiškų vietų skaičius augtų greičiau, jeigu daugiau žmonių visur eitų sus savo augintiniais.

Šunų šeimininkų džiaugsmai

Kol kas R. Jusionytei sunku rasti trūkumų, turint augintinį. Pasak jos, priešingai, gyvenime atsirado daugiau žemiškumo. „Pavyzdžiui, šeštadienį atsikeli anksčiau ir vietoj to, kad ilgai kažką krapštytumeisi namie, išeini pasivaikščioti, nueini iki mėgstamos kepyklos, nusiperki bandelę su kava, tada dar praeini pro parką, susitinki žmonių“, – gražiomis akimirkomis dalijasi Mažiaus šeimininkė.

Deimantės Rudžinskaitės fotografijos
Deimantės Rudžinskaitės fotografijos

Taip pat ji pastebi, kad rūpestis augintiniu padeda ir dažniau pagalvoti apie save. R. Jusionytė prisimena, kad visai neseniai nusprendė paskiepyti Mažių nuo erkinio encefalito, o tada suprato, kad ir pati nėra pasiskiepijus – tai buvo lyg geras priminimas.

Didžiausias augintinio privalumas R. Jusionytei – kasdienė jo kompanija. „Man labai smagu turėti augintinį gyvenime. Ypač mūsų kartai, mes labai daug imame, daug visko norime, o iš tiesų labai gražu yra rūpintis ir kitu“, – pokalbį apibendrino pašnekovė.

Laura Čiginskaitė | Alfa.lt

Informacijos šaltinis:

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą