21 Vas, 2018

Grėtė ir Eltonas

“Eltonas ypatingas ir nepaprastas šuo, kuris per pusmetį intensyvaus darbo tapo drąsiu, draugišku ir smalsiu šunimi, mokančiu tuziną triukų ir noriai visur mane lydinčiu.”

Dar vaikystėje pradėjau domėtis kinologija, rinkau viską, kas susiję su šunimis, ėjau į bibliotekas, ieškojau knygų, informacijos apie juos. Zyziau tėvams, kad labai noriu auginti didelį šunį, tad, kai man suėjo 10 metų, gavau taksą. Gal tai ir nebuvo mano svajonių šuo, bet labai jį įsimylėjau.

Nežinau kodėl, bet tada mūsų nepriėmė į dresūros pamokas ir aš nusprendžiau, kad galiu savarankiškai dresuoti savo šunį. Man labai gerai sekėsi tai daryti ir netrukus draugai prašydavo, kad dresuočiau ir jų šunis. Žinoma, prasidėjo paauglystė ir po truputį šį pomėgį užmiršau. Prieš trejus metus prisiminiau šią savo primirštą aistrą.

Eltoną radau savanoriaudama gyvūnų prieglaudoje „SOS gyvūnai“, kai jam buvo apie 2–2,5 metų. Buvo toks projektas „Gyvenimo mokykla prieglaudinukams“. Jo esmė – 6 savanoriai iš prieglaudos pasiima 6 šunis ir 6 savaites dirba su jais: socializuoja, moko gražių manierų, eiti greta ir panašiai. Projekto tikslas buvo išmokyti beglobius ir surasti jiems amžinus namus. Užteko savaitės suprasti, kad Eltonas iš laikinų namų niekur nekeliaus.

Eltonas buvo labai problematiškas šuo – puldavo vyrus, kitus šunis, ypač mažus, buvo visai nesocializuotas, augintas be jokių taisyklių.  Eltonas buvo priskirtas prie agresyvių šunų, gyveno atskirtas nuo kitų keturkojų. Jis nepasitikėjo nei savimi, nei žmonėmis, nei kitais šunimis, nieko nebuvo girdėjęs nei apie paklusnumą, nei apie geras manieras, nei apie žaidimus.

Kai būdama su Eltonu pamatydavau toli einančius vyrus, man iškart suplūsdavo adrenalinas, o tada jis imdavo mane saugoti. Išbandžiau visus įmanomus būdus, kaip jo tokį elgesį pakeisti, suvaldyti, bet niekas nepadėjo. Vieną dieną naršiau internete ir ieškojau informacijos apie tokio tipo problemas. Netikėtai radau vieną mokslinį tyrimą, kuriame buvo analizuojama ir pasakojama, kad šunys vieni kitus ramindami apsilaižo ir nusižiovauja. Ten buvo daroma prielaida, kad žmonės gali bendrauti su šunimis, naudodami jų kūno kalbą. Mane ta mintis labai sudomino.

Kai kitą kartą išėjusi į lauką tolumoje pamačiau vyrą ir pastebėjau, kad Eltonas įsitempė, tiesiog suvaidinau žiovulį ir nusisukau į priešingą pusę, nei buvo vyriškis. Eltonas tik dirstelėjo į mane ir atsipalaidavo. Tai buvo kuo aiškiausias įrodymas, kad visada reikia domėtis naujausia informacija ir nebijoti eksperimentuoti.

Eltonas ypatingas ir nepaprastas šuo, kuris per pusmetį intensyvaus darbo tapo drąsiu, draugišku ir smalsiu šunimi, mokančiu tuziną triukų ir noriai visur mane lydinčiu. Jis mane išmokė kantrybės. Labiausiai jam esu dėkinga už tai, kad išmokė sudėtingose situacijose išlikti ramiai.

Man reikėjo pakeisti asociacijas, kurias jis turėjo susiformavęs. Turėjau jam parodyti, kad kiti šunys yra labai geras dalykas. Socializacijos su kitais šunimis mokiau per atstumą – kai jis pamatydavo šunį, gaudavo skanuką. Taip suprato, kad, kai yra kitų šunų, atsiranda geri dalykai, gauna maisto, kurio namuose šiaip negauna. Eltoną maitinu tik už tai, ką jis teisingai padaro, kitaip tariant, maistą jis užsidirba

Priglaustas suaugęs šuo įvertins, kad tu jį išgelbėjai. Eltonas iškart suprato, kad aš jį ištraukiau iš prieglaudos. Nuo pirmų dienų jis labai gerbė visas namų taisykles. Dabar jis man padeda reabilituoti kitus gyvūnus. Aš tikrai niekada nemaniau, kad taip atsitiks. Jei į aikštelę ateina bailesnis ar piktesnis šuo, Eltonas prieina prie jo, neprovokuodamas būna šalia, jį nuramina savo kūno kalba.

Fotografė Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Informacijos šaltinis: VŠĮ Gyvūnų gerovės iniciatyvos, projektas neBrisius.lt

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą