Mano Aliaska – man tobulas šuo
10 Lie, 2018

Mano Aliaska – man tobulas šuo.

“Ir taip galvoje pradėjo knibždėti mintys, kad gal vis dėlto tai įmanoma, gal mums nebūtina išsiskirti ir Jai nebūtina rasti kitus šeimininkus.”

Prieš 3 metus pradėjau savanoriauti prieglaudoje, kurią dabar vadinu antrais namais – “Linksmosios pėdutės”. Per tą laiką sutikau daugybę ypatingų ir mano širdžiai artimų šunelių. Reikėtų paminėti, kad visada svajojau apie didelį stačiaausį, tobuliausiai juodos spalvos aviganiškos išvaizdos šunį.

Bet 2017 m. sausio gale į prieglaudą atvažiavo ruda, nulėpausė, vidutinio dydžio kalytė su trimis mažiukais šuniukais. Dar nėščią Bagirą (tokiu vardu Ji atvažiavo į prieglaudą)  žmonės rado valkataujančią gatvėje, palaikė pas save, kol Ji ir Jos vaikučiai buvo pasirengę skiepytis ir galėjo atvykti į prieglaudą.

Pirmą kartą išsivedus ją pasivaikščioti man net nebuvo minties, kad už 5  mėnesių Ji gyvens su manimi, kad Ji bus mano šuo, mano Aliaska. Po kelių mūsų pasivaikščiojimų pradėjau jausti, kad viskas vyksta kitaip nei su daugeliu šunų, kad jaučiu kažkokį kitokį ryšį ir kad vis sunkiau darosi Ją palikti prieglaudoje po mūsų kelionių prie jūros ar į mišką. Kelis kartus veždama Ją atgal į prieglaudą automobilyje nesulaikiau ašarų.  Ir taip galvoje pradėjo knibždėti mintys, kad gal vis dėlto tai įmanoma, gal mums nebūtina išsiskirti ir Jai nebūtina rasti kitus šeimininkus. Taip Bagira buvo pakrikštyta nauju vardu – Aliaska.

Mano Aliaska – man tobulas šuo

Namuose gyvena dar vienas jau 12 metų šuniukas, su kuriuo aš užaugau, ir dvi katės. Aš pati žinojau, kad kitais metais važiuosiu studijuoti į užsienį. Turėjau dilemą – pamiršti ir paleisti ypatingą šunį arba daryti viską, kad Aliaska galėtų likti su manimi. Nepaisydama visų sunkumų, problemas išsprendžiau, gyvenamą vietą, kur mane priimtų su šuniu, studijų mieste radau, viską apgalvojau milijoną kartų ir nusprendžiau: kad ir kokios sunkios kelionės ar ankstyvi rytai prieš paskaitas manęs laukia, bus verta. Verta, nes Ji su manimi.

Po truputį Aliaska buvo supažindinta su kitais namų gyventojais ir, kai grįžau iš kelionės, kurioje ieškojau sau ir Aliaskai naujų namų, liepos 3 dieną Ji atvažiavo pas mane ir pirmą naktį miegojo savo naujame guolyje. Namuose ji manęs nepaleido ir dabar – po metų – vis dar nepaleidžia iš akių, seka kiekvieną žingsnį.

Mano Aliaska – man tobulas šuo

Viską veikiame kartu: keliaujame, mokomės, važinėjam iš UK į Lietuvą ir atgal. Mano Aliaska – man tobulas šuo. Ji nori dirbti, nori paklusti, nori mokytis, o kamuoliukas jai – visas pasaulis. Mokomės įvairiausių triukų, o paleidusi Ją nuo pavadėlio, esu 100 % rami, nes aš jai svarbi tiek pat, kiek ir ji man, ir apie bėgimą nuo manęs jai minčių tikrai nekyla. Būtent apie tokį šunį aš ir svajojau.

Dabar kai grįžtame į Lietuvą, kartu einame savanoriauti į prieglaudą, kurioje mes susitikome. Kartu einame vedžioti kitų šunų ir kartu padedame jiems rasti namus, kuriuose šuo būtų didžiulė vertybė, o ne sargas ar signalizacija.

Foto Sitora Šlauterytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Mano Aliaska – man tobulas šuo

Mano Aliaska – man tobulas šuo

Mano Aliaska – man tobulas šuo

Mano Aliaska – man tobulas šuo

Mano Aliaska – man tobulas šuo

Informacijos šaltinis: VŠĮ Gyvūnų gerovės iniciatyvos, projektas neBrisius.lt

Daugiau istorijų: https://tavogyvunas.lt/category/straipsniai/istorijos/

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą