Džiunglių žmogus: šiuolaikinė karta nelabai supranta, kas yra kito organizmo gyvybė
9 Spa, 2019

Džiunglių žmogus: šiuolaikinė karta nelabai supranta, kas yra kito organizmo gyvybė

Gerardas Paškevičius, internetinėje erdvėje žinomas kaip Džiunglių žmogus, iš kitų lietuvių internautų išsiskiria dviem ryškiais požymiais – talentu rašyti, pritraukiančiu šimtus skaitytojų, ir meile neįprastiems gyvūnams – nuo didžiulės sraigės iki mažučių gyvatėlių. Su Gerardu kalbėjomės apie senolių stereotipus, vaikų švietimą ir, žinoma, jo išskirtinius augintinius.

– Gerardai, kas Jūs ir kaip atsirado Jūsų slapyvardis?

– Esu Gerardas Paškevičius. Pagal išsilavinimą – biologas, pagal gyvenimišką patirtį ir žinias – egzotinių gyvūnų specialistas, o mano pravardė – Džiunglių Žmogus, kuri atsirado dar vaikystėje, kai tėvų draugai pamatę mano augintinius vis mane įvardindavo kaip Džiunglių Žmogų.

– Kada Jūsų akį patraukė gyvūnai? Kodėl būtent ropliai, šaltakraujai?

– Gyvūnais susidomėjau dar vaikystėje, jau eidamas į darželį gaudydavau įvairius vabaliukus, varliagyvius, ropliukus ir pan. juos stebėdavau ir bandydavau suprasti. Augdamas vis labiau domėjausi, kokių dar man nematytų gyvūnų yra Lietuvoje ir pasaulyje. Tėveliai ir seneliai man dovanodavo įvairias enciklopedijas, kurios man padėjo geriau pažinti gyvūnijos pasaulį. Dėl to, kad rijau žinynus, neskaitydavau grožinės literatūros, – nemačiau tame prasmės. Užaugau su enciklopedijomis, vėliau – su visagaliu internetu.

Palaipsniui supratau, kad būtent herpetologija (mokslas apie roplius ir varliagyvius) yra mano tikrasis arkliukas, kur tikrai realizuosiu save bandydamas suprasti nesuprastus gyvūnus, tokius kaip gyvatės.

– Jūsų tinklaraštyje gausu išsamių tekstų. Iš kur Jūsų talentas rašyti?

– Mokykloje manęs labai nemėgo lietuvių kalbos mokytoja, sakė, kad aš beviltiškas, o mano svajonė užaugus būti herpetologu yra nesąmonė, nes tokio žodžio net nėra. Dabar suprantu, kad ji buvo labai siauro mąstymo, tamsi moteris. Tėvai, pamatę mano problemas su mokyklos mokytoja, pasamdė man korepetitorę, kuri yra nepaprastai intelektualus, apsiskaitęs žmogus. Ji padarė milžinišką įtaką ne tik lietuvių kalbos pamokoms, bet taip pat ir formuojant mano pasaulėžiūrą…

– Minėjote, kad gyvūnais susidomėjote nuo mažens. Kaip į tokį pomėgį reagavo Jūsų tėvai?

– Turiu nuostabius tėvus, kurių darbas ir pomėgiai skiriasi nuo mano pasirinkto kelio, tačiau jie visuomet mane palaikė – tiek mano domėjimąsi zoologija ir herpetologija, tiek norą atsakingai auginti retus, nesuprastus gyvūnus. Savo pirmąjį augintinį – Taivaninį laibauodegį žaltį – gavau tik tada, kai pats įrodžiau, kad galiu jam susitaupyti net 200 litus! Tuo metu man buvo 9 metai, tėveliams ant stalo padėjau ilgai taupytus pinigus, kad galėčiau nusipirkti tą gyvatę. Tėvai suprato, kad tai jau rimtas žingsnis ir palaikydami mano idėją nupirko didžiulį terariumą su visa tuo metu geriausia įranga, kad taisyklingai auginčiau žalčiuką. Dar šiandien jis gyvena su manimi, šiuo metu jam yra apie 15 metų.

– O ką dar auginate?

Šiandien mano namuose gyvena nimfinė papūga, taivaninis laibauodegis žaltys, paprastasis smauglys, Kalifornijos karališkoji gyvatė, dvi Sinalojos pieninės gyvatės, rudoji Afrikos namų gyvatė, pietinis vandeninis žaltys, šernasnukė gyvatė, didysis gerozauras, leopardinis gekonas, Brazilijos rožiniaplaukis paukštėda, purpurinis medlaipys, Azijos miškų skorpionas, Vietnamo gyvalazdės, Madagaskaro šnypščiantieji tarakonai ir Afrikos gigantiškoji sraigė.

Seniausias ir pirmasis mano įsigytas roplys buvo taivaninis laibauodegis žaltys. Prieš maždaug 15 metų jis buvo apie 30 cm ilgio, dar vaikutis, na kaip ir aš pats tuo metu buvau. Aš su juo taip susigyvenau ir jį taip gerai pažįstu, kad drąsiai jį galiu patikėti vaikams edukacijų metu. Šiuo metu jo ilgis yra apie 260 cm. Tai labai ilgas, liekno kūno žaltys.

Po taivaninio žalčio įsigijau leopardinį gekoną, labai dailų driežiuką įspūdingomis akimis. Auginant žaltį ir gekoną supratau, kad gyvatės man šiek tiek įdomesnės nei driežai. Namuose netrūko ir šiltakraujų gyvūnų, šiuo metu iš tokių gyvena tik nimfinė papūga, kuriai yra apie 17 metų. Anksčiau teko auginti ir Afrikos keturpirštį ežį, Rytų Europos aviganį, Sirijos žiurkėną… Tačiau dėl sąlyginai trumpos žinduolių gyvenimo trukmės su jais man teko atsisveikinti. Iš čia kyla dar vienas auginamų roplių pranašumas – ilgaamžiškumas. Kaip aš mėgstu sakyti – ropliai gyvena ne ilgai, o lėtai.

– Ar brangus toks pomėgis? Kiek laiko kasdien skiriate augintiniams?

– Toks hobis yra brangus žiniomis, reikia išmanyti apie auginamų gyvūnų biologiją, elgseną. Tam, kad egzotinis gyvūnas nesirgtų ir nereikėtų Lietuvoje beviltiškai ieškoti egzotinių gyvūnų veterinaro, reikia suteikti jam laikymo sąlygas, kuo panašesnes į laukinės gamtos. Žinoma, tinkamai įkurdinti augintinį nėra pigu, juk reikia terariumo, šilumos ir drėgmės šaltinio, nuolat pajungto į elektros lizdą. O kur dar ėdesio užtikrinimas… Kaina labai atsiremia į konkrečiai planuojamo auginti gyvūno rūšį.

O dėl laiko – kasdienės priežiūros daugumai mano gyvūnų nereikia. Tai lėto metabolizmo gyvūnai, kurie gyvena „lėtai“, todėl ir jų priežiūrai daug laiko skirti nereikia…. Žinoma, kiekvienas terariumas kas pusę metų turi būti dezinfekuojamas, pilnai keičiamas substratas, kad atitiktų visas veterinarines normas.

– O ar dažnai žmonės kreipiasi pagalbos į Jus?

– Mano asmeninis telefono numeris įtrauktas į Aplinkos apsaugos agentūros PPC sistemą, todėl žmonės, kurie susiduria su laukiniais ropliais, yra tiesiogiai nukreipiami pas mane. Stengiuosi pakonsultuoti, o prireikus ir vykstu į vietą identifikuoti gyvūną ar jį relokuoti. Buvo keletas atvejų, kai egzotinių rūšių gyvatės atsidurdavo butuose pas žmones, kurie net nėra matę tokių gyvūnų. Greičiausiai jos iš neatsakingų šeimininkų pabėga, tai man tokius nelaimėlius ropliukus tenka sugaudyti ir vežti ar į zoologijos sodą, ar į laukinių gyvūnų prieglaudą, ar galų gale pačiam pasilikti. Bet didžiąją dalį pagalbos prašymų sudaro egzotinių roplių priežiūros, susirgimo ar pasirinkimo, kokią rūšį auginti, konsultacijos.

– Tai tuo pačiu tai – ir Jūsų darbas?

– Ne, tai idėjinė veikla, stengiantis pakeisti žmonių požiūrį į šiuos neįprastus gyvūnus. Šiek tiek pajamų pasiimu tik edukacijų metu.

– Ar dažnai žmonės apsiima gyvūną neturėdami resursų jam auginti – pavyzdžiui, žinių ar tiesiog noro?

– Labai dažnai žmonės spontaniškai nusiperka gyvūną, kuris atrodė mielai, bet kaip jį auginti – žinių nėra. Puikus pavyzdys – raštuotieji vėžliai. Žmonės naiviai įsimyli 5 litų monetos dydžio šarvuotus padarėlius, gyvūnų parduotuvėje apie juos pirkėjams meluojama, kad jie neaugs, o resursų reikia nedaug. Tačiau kai vėžlys staiga pradeda augti, nebetelpa į akvariumą, šeimininkas supranta, kad reikia ieškot informacijos. Na ir tuomet aš papasakoju, ko reikia, kad tas vėžlys jaustųsi gerai – tai išgirdę 7/10 žmonių siūlo man vėžliuką pasiimti arba svarsto, kur geriau jį paleisti į laisvę… O tai yra blogiau nei blogai. Dėl žmonių, kurie paleidinėja vėžlius į laisvę, elgesio raštuotieji vėžliai tapo invazine rūšimi, ir dabar jų daugiau legaliai auginti nebegalima. Lygiai tokia pati situacija su iguanomis, tik kad kol kas dar į laisvę nepaleidžia.

– Ar susidomėjimas egzotiniais gyvūnais visuomenėje auga?

– „Banguotas“ reikalas, jeigu galima taip pavadint. Neseniai pakankamai didelė dalis mano senų pažįstamų egzotikos mylėtojų išpardavinėjo savo gyvūnus, nes kažkaip pasitraukia iš hobio… Bet juos keičia nauji žmonės, susidomintys egzotika. Šiuo metu jų yra tikrai nemažai, žinoma, daugiausiai šeimininkai, auginantys namuose po 1 egzotinį gyvūną.

– Ar žmonės, ypač vaikai, turėtų būti labiau šviečiami apie roplius ir gyvūnų kultūrą apskritai?

– Taip, žinoma, šiuolaikinė karta nelabai supranta, kas yra kito organizmo gyvybė, jiems atrodo, kad tik žmogus turi kažkokius jausmus, o gyvūnui galima ir įspirti, ir numesti… Čia kalbant apie kates, šunis. Apie roplius vaikai iš vis žino nedaug, didžioji dalis po mokyklos net neatsimena ar nežino, kad gyvatė turi stuburą. Reikia vaikams padėti pajausti meilę gyvūnams, parodyti, kad jie turi jausmus ir mąstyseną. Taip pat labai sunku su senyvo amžiaus žmonėmis, kurie įsitikinę, kad rupūžės jų braškes suėda, kad vienintelė gera gyvatė – negyva gyvatė. Labai sunku pakeisti šį požiūrį…

– Su kokiais dar stereotipais susiduriate augindamas neįprastus naminius gyvūnus?

– Žmonės dažnai smerkia egzotinių gyvūnų augintojus, kurie iš veisėjų perka šėrimui įvairius graužikus, ir vis bando mus visuomenei parodyti kaip sadistus, gyvūnų kankintojus. Tačiau kai feisbuke pasirodo nuotraukos su pusiau naminių kačių iš lauko atsineštu kirstuku tai jau komentaruose pasirodo, kad katinas yra šaunuolis, jog gaudo tokius parazitus. Na iš esmės dvigubi standartai. Katės žudo malonumui ir savo auką pakankamai ilgai kankina. Ropliai žudo tik maitinimosi tikslais, o jų aukoms pribaigti dažniausiai nereikia net minutės.

– Ar Jums nebuvo iškilusių pavojingų situacijų? Juk ne su kačiukais žaidžiat…

– Matot, dėl šio klausimo… Aš nelabai norėčiau, kad jis būtų svarstomas visuomenėje, nes tuomet žmogus, augindamas net ir paprasčiausią žaltį, gali kaimynams pasirodyti kaip potencialiai pavojingo gyvūno savininkas. Mano auginami gyvūnai tiesioginės grėsmės žmogui nekelia, nebent yra alergijos ar kitos patologijos. Kiekvienam egzotinių gyvūnų augintojui „prasileidimas“ nuo bet kokios rūšies gyvūno rodo neprofesionalumą ir nesvarbu, ar tai žaltys, pitonas, driežas, skorpionas, voras ar kt. Vadinasi – augintojas prarado budrumą ir „nenuskaitė“ gyvūno kūno kalbos.

– Kokių ateities planų turite? Gal ketinate įsigyti naujų augintinių?

– Labai norėčiau turėti daugiau augintinių! Tačiau… Šis hobis yra ne apie tai, kiek gyvūnų turi. Pats svarbiausias tikslas yra užtikrinti jau turimų augintinių laikymo sąlygas. Gyvūnų gerovė yra pagrindinis veiksnys, turint tokį hobį. Kol kas artimiausiu metu neketinu įsigyti jokio gyvūno, nebent kiek vėliau ateityje. Labai norėčiau, kad mano kitas augintinis būtų rupūžė aga (lot. Bufo marinus).

Indrė Kukučionytė | Alfa.lt

Tavogyvunas.lt

Palikti komentarą