Nors augintinių ženklinimui pagal įstatymą skirta pusantrų metų, savo augintinius nuo vagysčių norintys apsaugoti gyventojai poodinėmis mikroschemomis jau žymi savo šunis, kates ir šeškus. Teisininkai tikina, kad taip elgtis – protinga: paženklinto gyvūno, kurio mikroschemos duomenys yra valstybiniame registre, pasisavinti praktiškai neįmanoma.

Projektą PazenklinkAugintini.lt inicijavusios nevyriausybinės Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė sako, kad jos praktikoje yra buvę ir kurioziškų bandymų pasisavinti gyvūną.

„Iš pajūrio grįžtanti porelė pakelėje rastą pasimetusį šunį pasiėmė su savimi. Tik vėliau, pradėjus aiškintis aplinkybes, paaiškėjo, kad gyvūnas – ženklintas, turi savininką ir gyvena netoli tos vietos, kur buvo rastas. Tuo metu jis buvo pasprukęs pro atvirus namų vartus. Savininkui teko iš pajūrio vykti Jonavon parsivežti gyvūno, o susigrąžinti augintinį padėjo tai, kad jis buvo ženklintas”, – pasakojo B.Kymantaitė.

Jei šunį paėmę žmonės būtų vengę ieškoti tikrojo gyvūno savininko, teisininko Mindaugo Dainausko teigimu, jiems galėtų kilti rimti nemalonumai. Bandymas pasisavinti svetimą augintinį, kai žinomas jo savininkas, būtų traktuojamas kaip vagystė.

Tačiau, jei augintinis nėra paženklintas mikroschema ir registruotas, gali būti sunku ar net neįmanoma per 14 dienų nustatyti, kam priklauso gyvūnas. Ypač, jei gyvūnas toli nuklydo nuo savo gyvenamosios vietos ar pabėgo, kai savininkai jį pasiėmė vykdami atostogų, į svečius, į kitą miestą.

M.Dainauskas aiškina, kad nustatyti neženklinto gyvūno savininką labai sudėtinga, kadangi gyvūnas jokiais individualiais požymiais neišskirtas iš tokios gyvūnų grupės.

„Civiliniame kodekse numatyta, kad, nepavykus nustatyti neženklinto augintinio savininko, nuosavybės teises į gyvūną įgis jį priglaudęs asmuo. Tokiu atveju, norint atgauti augintinį ir nuosavybės teises į jį, vienintelis kelias – įrodinėti faktą, kad naujasis gyvūno savininkas augintinį galimai pasisavino neteisėtai, t.y. apie rastą augintinį nesistengė pranešti gyvūno savininkui arba policijai ar savivaldos institucijoms, arba galbūt nepraėjo 14 dienų nuo gyvūno atradimo ir pranešimo institucijoms”, – aiškino teisininkas.

Pasak jo, norėdamas įrodyti šias aplinkybes, augintinio savininkas turės kreiptis į teismą, pasitelkti teisininkų pagalbą. Augintinio netekęs asmuo neišvengiamai patirs pinigines išlaidas bei sugaiš nemažai laiko tokiam įrodinėjimui. Be to, tai nesuteikia jokios garantijos dėl augintinio sugrąžinimo.

„Viso to galima išvengti ženklinant savo augintinį bei jį registruojant savo vardu teisės aktų nustatyta tvarka”, – sakė M.Dainauskas.

B.Kymantaitės teigimu, net jei ženklintą augintinį pasisavinęs asmuo nesilaikys įstatymų ir nebandys ieškoti teisėto gyvūno savininko, vis tiek galimybės atgauti augintinį gerokai padidėja.

„Jei dingusio ženklinto augintinio savininkas turi įtarimų, pas ką galėjo patekti jo augintinis, jis gali reikalauti policijos patikrinti, ar šis pas svetimus asmenis esantis gyvūnas yra ženklintas ir kieno vardu jis registruotas, bei pateikti savo turimus dokumentus – įrodymus, kad šuo ar katė priklauso būtent jam”, – sakė B.Kymantaitė.

Be to, neteisėtai pasisavintas šuo, katė ar šeškas greičiausiai vieną dieną vis tiek paklius į veterinaro rankas, o prieš vakcinuodamas augintinį gydytojas patikrins jo mikroschemos numerį ir sužinos, kad Gyvūnų augintinių registre savininkas nurodęs, jog šis gyvūnas – dingęs.

Pagrindinė nuotrauka: Šuo ir katinas drauge džiaugiasi spalvingu rudeniu © 123rf.com