Žmonės net neįsivaizduoja, kiek pastangų, laiko ir pinigų reikalauja tokia veikla. Greičiau jau paskutines kelnes paliksi, jei myli gyvūnus, o ne ką nors uždirbsi“, – sako Klaipėdos rajone, Glaudėnų kaime, esančių gyvūnų globos namų įkūrėja ir šeimininkė, viešosios įstaigos „Būk mano draugas“ direktorė Galina Kučinskienė.

Prieglaudos vadovė ragina susimąstyti ir atsigręžti į tuos, kurie patys nesugeba savimi pasirūpinti. Pasak jos, jei būtų daugiau atsakingų žmonių, nepraradusių žmogiškumo, nebūtų tiek daug paliktų gyvūnų. „Dažnai pastebiu, kad gyvūnai turi daugiau žmogiškųjų savybių nei patys žmonės“, – tikina G. Kučinskienė.

Svarbiausia – prieglauda

Paprašėme pašnekovės truputį papasakoti apie save, tačiau išgirdome trumpą ir aiškų atsakymą: „Nieko apie save nebenoriu pasakoti.“ G. Kučinskienė tvirtino, esą, niekada anksčiau prieglaudos įkurti neketinusi. „Neturėjau minčių kristi į tokį pragarą, – juokėsi pašnekovė. – Jeigu būčiau žinojusi, kaip viskas klostysis, turbūt būčiau sudvejojusi, ar tikrai su mano charakteriu reikėtų užsiimti tokia veikla.

Iš pradžių gelbėjau ir priglaudžiau tik vieną kitą gyvūnėlį, tačiau vėliau jų buvo vis daugiau. Nežinia, kodėl, bet būtent į mano rankas pakliūdavo tie gyvūnai, kuriems labiausiai reikėdavo pagalbos. Anksčiau pagrindinė laikina gyvūnų laikymo vieta buvo Jakuose, ten aš viena prižiūrėjau apie 50 beglobių keturkojų.

Tačiau gyvūnėlių skaičius vis didėjo, todėl, nuolat skatinama vienos veterinarijos gydytojos, nusprendžiau dalyvauti viešųjų pirkimų konkurse dėl beglobių gyvūnų priežiūros paslaugos teikimo. Tada dar tiksliai nesupratau, kas manęs laukia, viskas buvo lyg sapne.“

Vis dėlto prieglaudai konkursą pavyko laimėti, todėl beglobiais Klaipėdos gyvūnais nuo 2013-ųjų trejus metus rūpinosi „Būk mano draugas“. Dabar benamius šunis ir kates jau beveik trečius metus globoja konkursą laimėjusi įmonė „Nuaras“. Nors, pasak pašnekovės, sutarties laikas ir pasibaigė, o konkursą laimėjo kita prieglauda, gyvūnai niekur nedingo ir yra prižiūrimi „Būk mano draugas“ darbuotojų. Likusiesiems iki šiol yra ieškomi šeimininkai.

Per pastaruosius trejus metus vien iš Mažeikių priežiūros centro „Kometa“ karantinavimo įstaigos į „Būk mano draugas“ atvežti net 192 šuniukai, daugelis iš jų jau surado namus.

Ši įstaiga visada stengiasi išmestus, nuskriaustus ir į centrą papuolusius beglobius gyvūnus perduoti į patikimas prieglaudas, kuriose gyvūnėliai būtų paskiepyti ir prižiūrėti, arba rasti jiems naujus namus. Žinoma, kiekviena karantinavimo tarnyba gali taip daryti.

Prieglaudos šeimininkė sako prašymų priglausti keturkojus sulaukianti iš daugelio miestų, net iš Varėnos. G. Kučinskienė atvirauja, kad dažnai sulaužo savo nuostatas: „Nors protu suvokiu, kad jokiu būdu negalima priglausti dar vieno gyvūnėlio, nes tiesiog nėra galimybių, tačiau širdis sako ką kita.“

Ištikima savanorių komanda

„Būk mano draugas“ globos namuose šiuo metu glaudžiasi apie 300 gyvūnų, juos prižiūri savanoriai. Jie mato visas prieglaudos problemas, žino, kur nukeliauja kiekvienas centas ir kad kiekvienas euras investuojamas į gyvūnų gerovę. G. Kučinskienės teigimu, prieglaudos savanoriai visada važiuoja į įvairias paramos akcijas, kurių metu stengiasi surinkti pinigų net paprasčiausioms smulkmenoms, pavyzdžiui, kibirams, kuriuos šunys dažnai sugraužia, skudurėliams, patalynei ar vilnoniams megztiniams, reikalingiems kačiukams žiemos metu.

Pašnekovė ypač džiaugėsi viena „Būk mano draugas“ savanore, kuri sutiko savo namuose priglausti net septynis vargšus katinėlius. Taip pat visada per pietų pertrauką atvažiuoja į prieglaudą, rūpinasi silpniausiais, atveža jiems namuose ruošto maisto. „Svarbiausia, meilę gyvūnams reikia rodyti darbais, o ne žodžiais. Visada galima gailėtis gyvūnų, sakyti: „Oi, kaip man gaila, kaip norėčiau jums padėti.“ Tačiau iš tikrųjų ne – jums jų negaila, ne – jūs nemylite, jūs mylite save, savo meilę gyvūnams.

Jei iš tiesų jūs mylėtumėte gyvūnus, jūs nežiūrėtumėte į savo gailestį ir padėtumėte gyvūnams, o ne tik kalbėtumėte. Žinoma, tai yra tik mano nuomonė ir po jos neturėtų būti padėtas taškas, tačiau kiekvienas turime teisę ją pasakyti“, – atviravo G. Kučinskienė.

Dauguma beglobių gyvūnų randa namus Vokietijoje

G. Kučinskienė džiaugiasi, kad dauguma „Būk mano draugas“ prieglaudos gyventojų rado naujus namus. Kai kurie jų net iškeliavo į užsienį – Vokietiją. „Pas naujus savo šeimininkus, gyvenančius Vokietijoje, išvažiavo senbuvis šuo Žorikas, kuriam viena priekinė letenytė buvo amputuota, nes jis buvo pakliuvęs po mašina, ir veterinarijos gydytojas, nors ir stengėsi, nieko padaryti jau nebegalėjo. Taip pat mūsų kalytė Dolė, su vienu inkstuku, išvažiavo į Vokietiją.

Labai daug senbuvių gyvūnų, turinčių tam tikrą negalią, paėmė užsieniečiai. Žinoma, ir lietuviai nėra abejingi tokiems beglobiams gyvūnėliams. Pavyzdžiui, viena lietuvių šeima pusę metų svarstė ir vis tiek nusprendė pasiimti aviganį Grėjų, kuris jaunas, gražus, tačiau su viena amputuota priekine letena. Manoma, kad jis pakliuvo po traukiniu. Dabar šuniuku rūpinasi nuostabi šeima. Taip pat ir šuo Auriukas, su viena galine amputuota kojyte, dabar yra gerose rankose, jis irgi atiduotas vienai lietuvių šeimai“, – prisiminusi pasakoja G. Kučinskienė.

Jei yra gyvybė – bus ir visa kita

Pašnekovės pasiteiravus, ko šiuo metu prieglaudai labiausiai trūksta, ji atsakė, kad pagalbininkų rankų, tikrų gyvūnų mylėtojų. „Nereikia žmonių, kurie pirštu bado, kas pas mus blogai. Tokie žmonės prieglaudai nereikalingi. Mums reikia žmonių, kurie suprastų tiek mūsų beglobių gyvūnų, kurie buvo palikti ar išmesti, tiek mūsų dabartines problemas. Mes stengiamės iš paskutiniųjų išgelbėti kuo daugiau gyvybių, nes jei yra gyvybė – bus ir visa kita“, – savo mintimis dalijosi pašnekovė.

G. Kučinskienė pasakojo, kad atsiranda nuostabių žmonių, kurie nuoširdžiai stengiasi padėti. Pavyzdžiui, kartais į prieglaudą savanoriškai atvažiuoja šuniukų kirpėjos, kurios apkerpa, išmaudo, sutvarko gyvūnėlius. Vadovės teigimu, visada atsiranda kas nors, kas padeda, svarbu yra išsaugoti pačią gyvybę. „Savus trūkumus mes patys puikiai žinome. Kaip sakoma, visada gali būti geriau. Mūsų prieglaudoje yra apie 300 gyvūnų, kuriems reikia nuolatinės priežiūros. Juk prie kiekvieno gyvūnėlio uodegytės nepastatysi po žmogų. Būna ir tokių atvejų, kad tik išvalai voljerą ir vėl tenka tvarkyti iš naujo“, – dėstė G. Kučinskienė.

Negali pasakyti „ne“

Pasiteiravus, kas motyvuoja užsiimti tokia veikla, pašnekovė skėsčioja rankomis. „Žinokite, visada galva yra tarsi užkimšta minčių apie sergančiuosius, sužalotuosius, skriaudžiamuosius, kuriuos būtina išgelbėti. Nuolat galvoju grįžusi namo, ar visus gyvūnėlius aplankiau, jei atsitinka taip, kad kurio nors nepatikrinau ar nepaglosčiau, skambinu budėtojui ir prašau, kad nueitų pažiūrėti to gyvūnėlio, nesvarbu, jei kas iš savanorių jį prižiūrėjo tą dieną. Labai sunku pasakyti, kas mane motyvuoja. Tiesiog negaliu sustoti. Einu ir darau, nes be galo jų gaila, viduje yra jausmas, skatinantis imtis šios veiklos“, – sakė G. Kučinskienė.

Nuo pat „Būk mano draugas“ prieglaudos įkūrimo priglausta iš viso apie 3 tūkstančiai gyvūnų. Daugiau nei 2,5 tūkst. atiduota į geras rankas. Apie trys šimtai šiuo metu vis dar yra prieglaudoje, jiems ieškoma šeimininkų. G. Kučinskienė stengiasi, kad visi gyvūnai turėtų, nors ir mažytį, savo kampelį prieglaudoje. „Sakiau, kad šioje lūšnelėje nebus nė vieno gyvūno, nes čia sudėti visi dokumentai, bet vis tiek priglaudžiau vieną silpnesnį mažylį Peperį, taip pat – baltąjį šešką, kuris be galo judrus ir energingas“, – pasakojo prieglaudos vadovė. Prieglauda dirba visu pajėgumu, gyvūnų vis daugėja.

Pašnekovė neslepia, kad pasvajoja apie poilsį. „Labai noriu bent trims dienoms išvažiuoti į mišką ir atitrūkti nuo visko. Tačiau apie tai svajoju jau penkerius metus. Kol kas nepavyksta, bet reikės taip padaryti, nes pradeda šlubuoti sveikata ir poilsis būtinas. Bet negaliu atsisakyti padėti, pasakyti „ne“. Deja, dažnai nemoku ir atsiriboti nuo negatyvių minčių„, – sakė G. Kučinskienė.

Skaudina žmonių žiaurumas

Prieglaudos vadovei per keletą metų teko susidurti su daugybe baisių žmogaus elgesio atvejų, apie kuriuos sunku net kalbėti. „Kartą žmonės miške rado dėžutę su šuniukais. Jie buvo pastebėti važiuojant retai važiuojamu ir einamu keliuku. Taip pat dar buvo atvejis, kai žmogus naktį atvežė kibirą, pilną šuniukų – paskenduolių. Jie buvo įdėti į popierinę dėžę ir įmesti į kažkokią kūdrą. Dėžė jau buvo beveik ištirpusi, o kai kurie šuniukai pridusę ir prigėrę vandens. Žmogus išgirdo jų cypimą, todėl puolė gelbėti. Būtina kartais atsiriboti, nes kitaip mane tai psichologiškai stipriai paveiktų. Svarbiausia yra susitelkti į pačią pagalbą„, – sakė pašnekovė. G. Kučinskienės nuomone, jei būtų daugiau atsakingų žmonių, nepraradusių žmogiškumo, nebūtų tiek daug paliktų gyvūnų.

„Dažnai pastebiu, kad gyvūnai turi daugiau žmogiškųjų savybių nei patys žmonės. Pavyzdžiui, kur jūs matėte, kad kalytė paliktų savo vaikus? Ji iš paskutiniųjų užstoja juos, pati neėda, neša kąsnį savo mažiesiems, arba mūsų katytės, kurios išmaitina net po tris vadas kačiukų, ne tik savo, bet ir svetimus, net graudu žiūrėti. O žiūrėkite, kas tarp žmonių darosi, kiek daug asocialių šeimų, kurios nesirūpina savo vaikais, elgiasi su jais nederamai.

Ir jie žmonėmis vadinasi – tie, kurie gali taip žiauriai su vaikais elgtis?“ – klausia G. Kučinskienė. Ji patarė žmonėms, kurie labai nori gyvūno, bet jaučia, kad nėra pasiryžę jo auginti, atvažiuoti į prieglaudą, bent trumpai pabūti keturkojų apsuptyje ir taip padaryti gerą darbą. Prieglaudoje savanoriauti gali jaunimas nuo 16 metų, bet būna atvejų, kai priimami ir jaunesni, jeigu jie yra atsakingi, rūpestingi ir labai nori padėti.

Reikia darbščių rankų

G. Kučinskienės teigimu, pirmiausia būtina atnaujinti senus voljerus, juos sutvirtinti, padaryti grindis. Deja, prieglauda jų negali atsisakyti, o nupirkti visiems naujų neįstengia. Šiuo metu ir taip yra 15 voljerų, kurie nupirkti išsimokėtinai, tad dar jų kainą reikia padengti. Reikia žmonių, kurie padėtų nuglaistyti ir perdažyti dalies patalpų, kuriose gyvena kačiukai, sienas, taip pat reikėtų dezinfekuoti grindjuostes, pakeisti katinėlių tuštinimosi dėžutes, paklotus ir kt.

Prieglaudoje šiuo metu gyvena ir du gandriukai. Jiems taip pat reikia paruošti patalpas žiemoti. Vieną iš jų su sulaužytu sparnu į prieglaudą atvežė žmogus. Veterinarai jam negalėjo padėti – jis gyvena, bet skristi negali. Antrasis gandriukas vieną dieną buvo rastas prie voljero. Kasmet prie prieglaudos peri gandrų šeima, tikriausiai jis buvo išmestas iš lizdo. „Žinoma, sunku, nes dabar reikia sugalvoti, kaip juos abu išsaugoti per žiemą, per šalčius.

Galbūt pavyks gauti kokį seną vagonėlį arba sukalti kokį tvartą„, – kalbėjo G. Kučinskienė. Pernai žiemos pradžioje vienas žmogus mums buvo atvežęs sušalusį gandriuką. Mes jį išlaikėme visą žiemą, nors tikrai vargome jį maitindami. Bet pavasarį jis išskleidė sparnus ir pakilo. Net nufilmavome, buvo labai gražu. Žinoma, jis dar ne vieną kartą suko aplink prieglaudą ratus“, – šypsodamasi pasakojo gyvūnų globos namų vadovė.

Agnietė Gedrimaitė, VE.lt

Informacijos šaltinis: lrytas.lt

TAIP PAT SKAITYKITE:

KAČIŲ VEISLĖS: KURILŲ BOBTEILAI (KURILIAN BOBTAIL) – TAI ŠUO IR KATĖ VIENAME

KADA GERIAUSIA ATLIKTI STERILIZACIJĄ/KASTRACIJĄ KATEI/KATINUI? VETERINARO ATSAKYMAS!

9 IŠSKIRTINĖS ŠUNŲ VEISLĖS, KURIAS PAMILSITE IŠKART!

KAIP IŠSIRINKTI TINKAMIAUSIĄ VETERINARIJOS KLINIKĄ SAVO AUGINTINIUI?

AUGINTINIS MAŽAME BUTE. KAIP SUTAUPYTI VIETOS IR SUTEIKTI GYVŪNUI KOMFORTĄ