„Galima sakyti, kad muzikai Nikas yra abejingas. Bet, kai uždainuoju liūdnai, sunerimsta. Tada jam atrodo, kad mane riekia guosti – trinasi į šonus ir laižo rankas“, – kalbėjo aktorius, renginių vedėjas, grupės „Liūdni slibinai“ narys Dominykas Vaitiekūnas (32 m.).

Ruduo Dominykui pokyčių metas. Jis be širdgėlos atsisveikino su televizijos laidų vedėjo darbu – pernai LRT vedė laidą „Kultūros diena“. Lapkričio mėnesį aktorius ir atlikėjas pasirodys BTV  muzikiniame televizijos šou „Muzikinė kaukė“.

Pastaruoju gyvenimo tarpsniu D.Vaitiekūnas nusprendė labiau koncentruotis į muzikinius projektus: „Ten dabar mane veda širdis. Šiuo metu muzika yra tai, ką jaučiu labiausiai norintis daryti“.  Šis ruduo jam padovanojo dar vieną stebuklą – daug metų svajotą keturkojį draugą Nikas. Penkerių metų mišrūną Dominykas į savo būstą parsivežė iš gyvūnų prieglaudos.

– Kaip kilo mintis pasiimti augintinį iš gyvūnų prieglaudos?  

– Pasaulyje yra per daug beglobių gyvūnų ir per daug nedorų žmonių, kurie keturkojus be gailesčio išmeta į gatvę. Aš visada slapčia pasvajodavau, kad norėčiau suteikti namus kažkuriam likimo ir žmonių nuskriaustam gyvūnėliui, bet vis galvodavau, kad mano gyvenimo būdas, profesinės aplinkybės, dažnos kelionės yra kliuvinys skirti laiko dar kažkam.

Gyvenu vienas, tad kur nors išvykus nuolat tektų spręsti rebusą, kas paglobos gyvūną. Šį rudenį prasitariau geriausiam draugui, jog norėčiau įsigyti šunį, deja, negalėčiau vienas juo rūpintis. Draugas pažadėjo padėti. Taip ir nutiko. Jis pasiskelbė neakivaizdiniu šuns patėviu ir dabar visada man padeda, jei iškyla problemų su laiku.

Viskas prasidėjo vieną rudens dieną, kai radę laisvo laiko su draugu sugalvojome nuvažiuoti į „Penktą koją“ netoli Kauno. Pavedžiojome vieną šunį, vėliau man parodė Niką. Tai buvo pakankamai didelis ir iš pirmo žvilgsnio kiek rūstoko žvilgsnio šuo, bet iš tiesų jis buvo labai draugiškas.  Aš jį pavedžiojau, po to prieglaudoje dar kartą apsilankiau po pusantros savaitės. Dar po savaitės aš Niką laikinai globai pasiėmiau į namus. Netrukus jau neabejojau, kad mums puikiai seksis gyventi kartu.

– Kuo ypatingas jūsų augintinis? 

– Nikas protingas šuo, turintis melancholišką, lietuvišką žvilgsnį, pakankamai ramų charakterį. Jis iš tiesų yra tobulas. Augintinis kantriai manęs laukia grįžtančio iš darbo, niekada nėra ko nors  sugraužęs.  Atrodo, kai išeinu pro duris, jis eina prigulti ir pakyla tik tada, kai grįžtu.

Įsitaisiau didelį šunį, tad nemanau, kad jam pakanka trumpų pasivaikščiojimų ryte ir vakare. Jis jau įprato tomis dienomis, kai neturiu spektaklių ar koncertų keliauti su manimi į senamiestyje esančią mano studiją. Ten jis turi savo guolį, ten  pasilieka, kai išeinu sportuoti ar į šokių treniruotę.

Aplink dirba žmonės, pas kuriuos bėga kaulyti maisto ir sėkmingai jo gauna. Viena mergina iš gretimo ofiso visada turi pasiruošusi skaniukų ir tik laukia, kada atsidarys durys. Tai labai  socialus šuo. Jis prisitaikė prie mano gyvenimo ritmo, yra priverstas dažnai migruoti iš vienos vietos į kitą, bet atrodo, kad jam tai patinka. Vienas iš mėgstamiausių Niko užsiėmimų yra važiuoti automobiliu. Jis net pradeda drebėti iš džiaugsmo, kai supranta, kad tuoj lipsime į mašiną. Labai mėgsta dairytis pro langąį. Tik šią savaitę jam nutiko nemalonus dalykas – nupirkau saugos petnešas ir diržą. Dabar važiuojant mašina, Niką pratinu būti prisegtą, dėl to jis negali laisvai judėti nuo vienos sėdynės iki kitos.

Aš nuolat būnu tarp žmonių, tad besirinkdamas šunį žinojau, kad jis privalo būti socialus. Priešingu atveju tiek man, tiek šuniui būtų sudėtinga. Nikas yra draugiškas su visais, žmonės jį irgi mėgsta. Nepažįstami praeiviai mus dažnai sustabdo gatvėje, pakalbina, paglosto šunį. Nesu sentimentalus šeimininkas. Nikas manęs nei gailiu, nei rūsčiu žvilgsniu neišgąsdins ir neprivers jam pataikauti. Aš sprendžiu kiek jis valgys, kiek gaus skaniukų.

Esu sunkiai palaužiamo charakterio, pakankamai principingas. Man atrodo, kad mes vienas kitam tinkame. Augintinis dar suprato, bet tikiuosi greitai supras, kad visko, ko nori neiškaulys. Aš valgau iš savo lėkštės ir nesidalinu maistu, o jis turi savo lėkštę ir savo valgį.   Nuo pat pirmos dienos aš jį stengiausi pratinti grįžus iš kiemo eiti tiesiai į vonią nusiplauti letenų.  Jis taip pat žino, kad į lauką jį išvesiu tada, kai susiruošiu, kad nereikia manęs vos prabudusio  kažkur skubinti.

Nikas iš ryto ateina su manimi pasisveikinti, po to vėl nueina atsigulti, laukdamas nusiruošiu.  Mano studijoje šuo mėgsta žiūrėti pro langą. Jei turiu darbo, kartasi jį nuvedu pas kaimynus, kurie  su juo pažaidžia. O kai kaimynai turi dirbti ir aš esu užsiėmęs, Nikas įsitaiso prie darbo stalo, eina žiūrėti pro langą arba snaudžia jam skirtame guolyje.  Dar bandžiau patikrinti kaip šuo reaguoja į muziką ir dainavimą, nes balso pratimai mano kasdienė rutina – šiuo metu dalyvauju „Muzikinės kaukės“ projekte, pristatau miuziklo programą „History is made at night“ ir dar ruošiuosi savo alter ego Vitalijaus Špokaičio koncertui. Nikas nėra užsidegęs muzikos klausytojas. Tik kai labai aukštai uždainuoju, tuomet šiek tiek pakelia galvą. O šiaip atrodo, kad  muzikai jisai abejingas. Tiesa, kai „Muzikinei kaukei“ ruošiau graudžią lietuvišką dainą, jis atėjo manęs guosti.

– Kur Nikas miega jūsų bute?  

– Aš gyvenu palėpiniame bute. Mano lova yra antrame aukšte, savotiškoje antrasolėje, kur šuo neužlipa ir tikrai niekada neužlips. Nikas miega ant sofos. prie guolio dar neįprato. Kai pas mane užsuka draugai, Nikas atsisėda šalia ir puola. Meilintis.

– Ar žinote savo augintinio gyvenimo istoriją? 

– Prieglaudos darbuotojai pasakojo, kad Nikas buvo rastas Kaune, beklaidžiojantis kažkokioje statybvietėje. Jis turėjo mikroscemą, bet pagal ją galimas šeimininkas jau nebeturėjo tokio telefono numerio ir nurodytu adresu negyveno.  Atvežtas į prieglaudą is gailiai atsigulė ant žemės ir nejudėjo. Prieglaudos darbuotoja nusprendė kasdien jį vežiotis su savimi tarnybine mašina namo ir iš ryto į darbą. Nikas turėjo visus suaugusiam šuniui reikalingus socialinius įgūdžius, iš jo elgesio buvo aišku, kad keturkojis  yra gyvenęs su žmogumi. Iš tiesų jis moka palaukti, kai šeimininkas sustoja ir Prieglaudos darbuotojai tikėjosi, kad greitai atsiras tokiam protingam šuniui šeimininkas.  Kai Niką parsivežiau į namus pirmą vakarą, pagalvojau, kad jis užima pusę mano namų. Dabar jau man visi šunys atrodo maži, palyginus su juo. Bet mažo šuns aš niekada nenorėjau.

– Ar tai pirmasis jūsų augintinis? 

– Ne. Vaikystėje esu turėjęs du vėžlius, akvariumą su žuvytėmis, papūgėles. Su akvariumu buvo nutikusi nemaloni istorija. Būdamas moksleivis, įsigijau žuvyčių, mažą akvariumą, vėliau tėtis nupirko du didelius akvariumus. Viename auginau vėžlį, o kitame  – žuvytes, dar krabą. Tada tėtis nupirko daug plėšrių žuvų, kurios išpjovė visas mano taikias žuvis. Atidaviau akvariumą tėčiui, sakydamas, kad tegu ten jis pats augina savo plėšrūnes. Vaikystėje epizodiškai turėjau ir šuniuką, ir kačiuką, bet jie vis iškeliaudavo į kitus namus.  Prieš trejetą metų esu pusantro mėnesio globojęs dėdės labradorą, per tą laiką spėjau suprasti, kad man patinka dideli šunys ir galvojau, kad ateityje norėčiau tokį turėti.

– Kaip mezgėsi meilė gyvūnams? 

– Vaikystėje norėjau būti veterinaras, lankiau Panevėžio jaunųjų gamtininkų centrą, ten padėdavau prižiūrėdavau gyvūnus, juos šerdavau, valydavau gardus. Nežinau, kiek padėdavau ten, o kiek trukdydavau, bet man, pradinukui, tai buvo labai įdomi veikla. Šeštoje klasėje turėjau pasirinkti kryptį – arba eiti link gamtos mokslų ir veterinarijos, arba pasukti link meno, teatro ir scenos – viskam laiko pradėjo neužtekti. Pasirinkau sceną, bet  meilė gyvūnams liko.

– Ar jūsų dičkis turi kokių nors baimių?  

– Manau, kad Nikas kaip ir aš gyvenime mažai ko bijo. Jis bijo aklinos tamsos, aš galbūt bijau profesinės nežinios ateityje.

Rūta Peršonytė „Lietuvos rytas“

Informacijos šaltinis: lrytas.lt

TAIP PAT SKAITYKITE:

AUGINTINIŲ APRANGA ŠALTUOJU METŲ LAIKU: SVEIKATA AR MADA?

KAČIŲ VEISLĖS: TAJŲ KATĖ (THAI) – TAIKI, MEILI, SANGVINIŠKO TIPO BŪTYBĖ

KADA GERIAUSIA ATLIKTI STERILIZACIJĄ/KASTRACIJĄ KATEI/KATINUI? VETERINARO ATSAKYMAS!

GERIAUSIAS VETERINARAS JŪSŲ AUGINTINIUI. KOKS JIS?